Atiduotas ‛būti šviesa pagonims’

6. Kokia didinga ateitimi pasirūpino Jehova per Jėzų Kristų?

⁶ Dar prieš Adomą ir Ievą išvarant iš Rojaus, Jehova išpranašavo „sėklą“, kuri išlaisvins mylinčiuosius teisingumą (Pradžios 3:15, NW). Kai ta pažadėtoji Sėkla gimė kaip žmogus, Jehova paakstino senelį Simeoną Jeruzalės šventykloje pripažinti šį palikuonį kaip „šviesą pagonims apšviesti“ (Luko 2:29-32). Tikėdami Jėzaus tobulos žmogiškos gyvybės auka, žmonės galės išsilaisvinti iš pasmerkimo, kurį jie gavo dėl įgimtos nuodėmės (Jono 3:36). Pagal Jehovos valią, jie dabar gali tikėtis amžinojo gyvenimo tobulybėje, kai jie bus dangiškos Karalystės dalis arba jos pavaldiniai rojaus žemėje. Koks tai nuostabus nutarimas!

7. Kodėl pažadai iš Izaijo 42:1-4 ir jų išsipildymas pirmajame amžiuje duoda mums viltį?

⁷ Jėzus Kristus pats yra šios didingos ateities įgyvendinimo laiduotojas. Kadangi Jėzus gydė sergančius žmones, apaštalas Matas pritaikė jam žodžius iš Izaijo 42:1-4. Vienoje šių eilučių sakoma: „Štai mano tarnas, aš jį palaikau; mano išrinktasis, jame turi pasimėgimo mano siela; aš padėjau ant jo savo dvasią; jis neš tautoms teisėtumą.“ Ar ne to reikia visoms tautoms? Pranašystėje toliau sakoma: „Jis nešauks, nežiūrės asmens ir nesigirdės jo balso lauke. Jis nesulaužys sutrintos nendrės ir neužgesins gruzdančios dagties.“ Taigi Jėzus nebuvo rūstus žmonėms, kurie jau ir taip buvo prislėgti. Jis užjautė juos, aiškino Jehovos tikslus ir juos gydė (Mato 12:15-21).

8. Kokia prasme Jehova atidavė Jėzų kaip „sandorą tautai“ ir kaip „šviesą pagonims“?

⁸ Šios pranašystės Davėjas kreipiasi pats į savo Tarną Jėzų ir sako: „Aš, Viešpats, pašaukiau tave teisybėje, paėmiau tave už rankos ir sergėjau tave; aš padariau iš tavęs sandorą tautai, šviesą pagonims, kad atmerktumei aklųjų akis, kad išvestumei iš kalėjimo belaisvius, iš slėptuvės tuos, kurie gyvena tamsybėje“ (Izaijo 42:6, 7). Taip, Jehova atidavė Jėzų kaip „sandorą tautai“, kaip iškilmingą pažado laidą. Kaip tai padrąsina! Būdamas žemėje Jėzus tikrai rūpinosi žmonija ir net atidavė už ją savo gyvybę. Būtent jam Jehova patikėjo valdyti visas tautas. Nenuostabu, kad Jehova kalbėjo apie jį kaip apie šviesą pagonims. Jėzus pats pasakė: „Aš — pasaulio šviesa“ (Jono 8:12).

9. Kodėl Jėzus nepasišventė, kad pagerintų tada egzistavusią daiktų sistemą?

⁹ Dėl kokio tikslo Jėzus tarnavo kaip pasaulio šviesa? Žinoma, ne dėl kokio nors pasaulietiško ar materialistinio tikslo. Jis net atsisakė mėginimo pataisyti tuomet egzistavusią politinę sistemą ir nepriėmė karaliaus titulo nei iš šio pasaulio valdovo Šėtono, nei iš žmonių (Luko 4:5-8; Jono 6:15; 14:30). Jėzus parodydavo didelę užuojautą nuliūdusiems ir suteikdavo jiems paguodą tokiu būdu, kokiu kiti negalėjo. Tačiau jis žinojo, kad ilgalaikis palengvinimas neįmanomas žmonių visuomenės sistemoje, kuriai galioja Dievo nuosprendis dėl paveldėtos nuodėmės, ir kuria manipuliuoja nematomos piktos dvasinės jėgos. Turėdamas dievišką įžvalgumą, Jėzus sukoncentravo visą savo gyvenimą į Dievo valios vykdymą (Žydams 10:7).

10. Kokiu būdu ir dėl kokio tikslo Jėzus tarnavo kaip pasaulio šviesa?

¹⁰ Kokiu būdu ir kokiu tikslu tada tarnavo Jėzus kaip pasaulio šviesa? Jis pasišventė skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę (Luko 4:43; Jono 18:37). Liudydamas tiesą apie Jehovos tikslus, Jėzus taip pat pašlovino savo dangiškojo Tėvo vardą (Jono 17:4, 6). Be to, būdamas pasaulio šviesa, Jėzus demaskavo religinį melą ir taip suteikė dvasinę laisvę tiems, kurie buvo religinėje vergijoje. Jis demaskavo Šėtoną kaip nematomą manipuliatorių tų, kurie leidžia jam jais naudotis. Jėzus taip pat aiškiai apibūdino tamsos darbus (Mato 15:3-9; Jono 3:19-21; 8:44). Jis puikiai įrodė esąs pasaulio šviesa, atiduodamas savo tobulą žmogišką gyvybę kaip išpirką ir taip sudaręs galimybę tikintiems šia priemone gauti nuodėmių atleidimą, turėti teisingus santykius su Dievu ir viltį gyventi amžinai kaip universalios Jehovos šeimos dalis (Mato 20:28; Jono 3:16). Ir galiausiai per visą savo gyvenimą parodęs tobulą atsidavimą Dievui, Jėzus palaikė Jehovos suverenitetą ir įrodė, kad Velnias yra melagis, taip suteikdamas galimybę teisingumą mylintiems žmonėms pasiekti amžinąją gerovę. Bet ar Jėzus turėjo būti vienintelis šviesos nešėjas?

12. a) Kaip toli turėjo plisti dvasinė šviesa? b) Ką Jehovos dvasia leido suvokti Pauliui dėl Izaijo 42:6 ir kaip ta pranašystė turi veikti mūsų gyvenimą?

¹² Tačiau geroji naujiena turėjo būti skelbiama ne tik šioje teritorijoje. Savo pasekėjams Jėzus davė nurodymą ‛padaryti jo mokiniais visų tautų žmones’ (Mato 28:19). Kai atsivertė Saulius iš Tarso, Viešpats ypač parodė, kad Saulius (kuris tapo apaštalu Pauliumi) turi skelbti ne tik žydams, bet ir nežydams (Apaštalų darbai 9:15). Padedant šventajai dvasiai Paulius pradėjo suvokti, ką tai reiškia. Taip jis įžvelgė, kad pranašystė iš Izaijo 42:6, kuri išsipildė betarpiškai Jėzuje Kristuje, taip pat reiškia įsakymą visiems, parodantiems tikėjimą Kristumi. Todėl Apaštalų darbuose 13:47, cituodamas Izaiją, Paulius pasakė: „Taip mums liepė Viešpats: ‛Paskyriau tave, kad būtum šviesa pagonims, kad gelbėtum juos iki pat žemės pakraščių.’“ O kaip su tavimi? Ar tu priėmei į širdį tą įsipareigojimą būti šviesos nešėju? Ar tu, kaip Jėzus ir Paulius, nukreipi savo gyvenimą į Dievo valios vykdymą?