• Viltinga žinia nusiminusiems belaisviams
    Izaijo pranašystė — šviesa visai žmonijai (2 tomas)

    • „Tautų valdovas“

      13. Kaip paaiškinti, kad Jėzus buvo „liudytojas tautoms“ ir tarnaudamas žemėje, ir įžengęs į dangų?

      13 Kokių darbų imsis būsimas karalius? Jehova sako: „Štai padariau jį liudytoju tautoms, vadu ir tautų valdovu“ (Izaijo 55:4). Suaugęs Jėzus buvo Jehovos atstovas žemėje, Dievo liudytojas tautoms. Gyvendamas tarp žmonių, jis pirmučiausiai rūpinosi „pražuvusiomis Izraelio namų avimis“. Tačiau prieš pakildamas į dangų Jėzus kalbėjo savo sekėjams: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones... Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mato 10:5, 6; 15:24; 28:19, 20). Ilgainiui Karalystės žinia pasiekė nežydus, ir kai kuriems iš jų išsipildė su Dovydu sudarytos sandoros pažadas (Apaštalų darbų 13:46). Po mirties prikeltas ir dangun sugrįžęs Jėzus tebebuvo Jehovos „liudytojas tautoms“.

      14, 15. a) Kaip Jėzus įrodė esąs ‛vadas ir valdovas’? b) Kokią viltį puoselėjo Jėzaus sekėjai pirmajame amžiuje?

      14 Jėzus taip pat buvo ‛vadas ir valdovas’. Jam labai tiko šis pranašiškas apibūdinimas. Gyvendamas žemėje Jėzus nevengė atsakomybės ir ėmėsi visokeriopo vadovavimo: patraukė prie savęs dideles minias, mokė tiesos žodžio ir aiškino, kokių palaimų susilauks jo sekėjai (Mato 4:24; 7:28, 29; 11:5). Jis veiksmingai ugdė, ruošė mokinius būsimai skelbimo kampanijai (Luko 10:1-12; Apaštalų darbų 1:8; Kolosiečiams 1:23). Vos per trejus su puse metų Jėzus padėjo pamatą vieningam tarptautiniam susirinkimui, į kurį bursis tūkstančiai žmonių, įvairių rasių atstovai! Tokį nuostabų darbą padaryti tegalėjo tikras ‛vadas ir valdovas’.b

      15 Pirmojo amžiaus krikščionių susirinkimo nariai buvo patepti šventąja dvasia ir puoselėjo viltį tapti dangaus Karalystės bendravaldžiais su Jėzumi (Apreiškimo 14:1). Vis dėlto Izaijo pranašystėje žvelgiama toliau, ne vien į pirmuosius krikščionybės amžius. Istorijos faktai rodo, kad Jėzus Kristus ėmė valdyti Dievo Karalystę 1914 metais. Netrukus pateptiesiems krikščionims reikalai susiklostė panašiai kaip žydų tremtiniams VI amžiuje p. m. e. Tiems krikščionims Izaijo pranašystė išsipildė didesniu mastu.

      Šiuolaikinė nelaisvė ir išvadavimas

      16. Kokios nelaimės prasidėjo Jėzui sėdus į Karalystės sostą 1914 metais?

      16 Jėzaus karaliavimo pradžia 1914 metais pasižymėjo neregėtomis pasaulio nelaimėmis. Kodėl? Todėl, kad Jėzus tapęs karaliumi išmetė iš dangaus Šėtoną ir kitas piktąsias dvasines būtybes. Įkalintas žemės srityje, Šėtonas puolė kautis su šventaisiais, pateptųjų krikščionių likučiu (Apreiškimo 12:7-12, 17). Didžiausi sunkumai užgriuvo 1918 metais: viešojo skelbimo darbas beveik sustojo, atsakingi Sargybos bokšto bendrijos nariai buvo melagingai apkaltinti antivyriausybine veikla ir įkalinti. Šiuolaikiniai Jehovos tarnai pateko į dvasinę nelaisvę — panašiai kaip senovės žydai į tremtį. Jų padėtis buvo gėdinga.

      17. Kaip 1919 metais pasikeitė pateptųjų situacija ir kaip jie sustiprėjo?

      17 Pateptieji Dievo tarnai neilgai buvo nelaisvėje. 1919 metų kovo 26 dieną atsakingi broliai išėjo iš kalėjimo ir po kurio laiko buvo reabilituoti. Jehova savo išlaisvintai tautai išliejo šventąją dvasią, suteikė jėgų darbuotis. Dievo tarnai džiaugsmingai atsiliepė į kvietimą ‛semtis dovanai gyvybės vandens’ (Apreiškimo 22:17). Jie pirko „vyno ir pieno be pinigų ir be kainos“. Taip jie dvasiškai sustiprėjo ir pasiruošė nuostabiai plėtrai, kokios pateptųjų likutis nė nebuvo numatęs.

      Milžiniška minia bėga pas Dievo pateptuosius

      18. Kokios yra dvi Jėzaus Kristaus mokinių grupės ir ką jos šiandien sudaro?

      18 Jėzaus mokiniams duota dvejopa viltis. Pirmiausia renkama „mažoji kaimenė“ — 144 000 pateptųjų krikščionių žydų ir nežydų, „Dievo Izraelis“. Jie viliasi su Jėzumi valdyti dangaus Karalystėje (Luko 12:32; Galatams 6:16; Apreiškimo 14:1). O paskutinėmis dienomis atsirado ir „kitų avių“ „milžiniška minia“. Šie žmonės turi viltį amžinai gyventi žemės rojuje. Prieš prasidedant didžiajam sielvartui, „milžiniška minia“, kurios skaičius iš anksto nenustatytas, tarnauja kartu su mažąja kaimene. Abi grupės sudaro „vieną kaimenę“, vadovaujamą „vieno ganytojo“ (Jono 10:16; Apreiškimo 7:9, 10).