² Tai žinodami, suvoksime pranašo Izaijo žodžių esmę: „Štai tamsa padengs žemę ir tautas“ (Izaijo 60:2, Brb). Čia, aišku, nekalbama apie tamsą tiesiogine prasme; pranašas nemanė, jog Saulė, Mėnulis ir žvaigždės nebešvies (Psalmyno 89:37, 38 [89:36, 37, Brb]; 136:7-9). Jis kalbėjo apie dvasinę tamsą. Ji — mirtina. Be dvasinės kaip ir be Saulės šviesos negalime išgyventi (Luko 1:79).

3. Ką krikščionys turi daryti prisimindami Izaijo žodžius?

³ Svarbu žinoti, kad Izaijo žodžiai, apibūdinantys senovės Judo dvasinę būseną, šiandien išsipildo didesniu mastu. Dabar pasaulį gaubia dvasinė tamsa. Esant tokiai pavojingai padėčiai, sunku pervertinti dvasinės šviesos svarbą. Todėl krikščionys turi klausyti Jėzaus raginimo: „Tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje“ (Mato 5:16). Krikščionys gali šviesti tamsoje nuolankiems žmonėms ir taip padėti jiems pasirinkti gyvenimą (Jono 8:12).

4. Kada pirmąkart išsipildė pranašiški Izaijo žodžiai ir kokia padėtis jau buvo paties pranašo dienomis?

⁴ Izaijo žodžiai apie žemę gaubiančią tamsą pirmąkart išsipildė tomis dienomis, kai Judas buvo nuniokotas ir jo gyventojai ištremti į Babiloną. Jau anksčiau, Izaijo laikais, diduma tautos skendėjo dvasinėje tamsoje, todėl pranašas savo tautiečius ragino: „Jokūbo namai, ateikite ir visi vaikščiokime Viešpaties šviesoje!“ (Izaijo 2:5, Brb; 5:20)