15 Biblijos knyga: Ezros

Rašytojas: Ezra

Parašymo vieta: Jeruzalė

Baigta rašyti: apie 460 m. p. m. e.

Aprašytasis laikotarpis: 537—apie 467 m. p. m. e.

IŠPRANAŠAUTAS Jeruzalės nuniokojimo 70-metis viešpataujant Babilonui artėjo prie pabaigos. Babilonas garsėjo tuo, kad niekada neišleisdavo savo belaisvių, tačiau Jehovos žodis pasirodė stipresnis už šios imperijos galybę. Dievo tauta netrukus bus išlaisvinta. Nuniokota Jehovos šventykla bus atstatyta ir ant jo aukuro vėl bus atnašaujamos permaldavimo aukos. Jeruzalėje vėl skambės tikrųjų Dievo garbintojų šūksniai bei gyriaus giesmės. Jeremijas išpranašavo, kiek truks nuniokojimas, o Izaijas — kaip belaisviai bus išlaisvinti. Pastarasis persą Kyrą netgi pavadino Jehovos „kerdžiumi“, kuris nuvers išdidųjį Babiloną — trečiąją Biblijoje minimą pasaulinę galybę (Iz 44:28; 45:1, 2; Jer 25:12).

² Nelaimė užklupo Babiloną 539 m. p. m. e. spalio 5-osios naktį (pagal Grigaliaus kalendorių), kai jo karalius Belšacaras su savo didikais kėlė tostus demoniškų dievų garbei. Šie pagonys ne tik ištvirkavo, bet ir gėrė iš šventų taurių, pagrobtų iš Jehovos šventyklos! Ne veltui tą naktį Kyras atsirado už Babilono sienų, kad įvykdytų pranašystę!

³ 539 m. p. m. e. laikomi atskaitos data: ji derinasi ir su pasaulietiniais šaltiniais, ir su Biblijos istorija. Tapęs Babilono valdytoju, pirmais metais Kyras ‘visai karalystei paskelbė įsaką’, leidžiantį žydams keliauti į Jeruzalę atstatyti Jehovos namų. Šis įsakas, matyt, buvo išleistas 538 m. p. m. e. pabaigoje arba 537 m. p. m. e. pradžioje.a Netrukus ištikimas likutis grįžo Jeruzalėn, atstatė aukurą ir 537 m. p. m. e. „septintą mėnesį“ (tišrį, tai yra rugsėjį—spalį) — praėjus 70 metų, kai Judas ir Jeruzalė buvo nuniokoti Nebukadnecaro, — atnašavo pirmąsias aukas (Ezr 1:1-3; 3:1-6).

⁴ Atkūrimas! Būtent tai sudaro Ezros knygos pagrindą. Nuo 7 skyriaus 27 eilutės iki 9 skyriaus 15 eilutės pasakotojas kalba pirmuoju asmeniu, tad aišku, jog rašytojas — Ezra. Būdamas „įgudęs Mozės įstatymo perrašinėtojas“ (NW) ir „atsidavęs visa širdimi tyrinėti Viešpaties Įstatymą, laikytis jo ir mokyti“, Ezra puikiai tiko užrašyti šį istorinį pranešimą, lygiai kaip ir Metraščių knygas (Ezr 7:6, 10). Kadangi Ezros knyga yra Metraščių tęsinys, manoma, kad ji buvo parašyta tuo pačiu laiku, apie 460 m. p. m. e. Knyga aprėpia 70 metų: nuo tada, kai žydai — žlugusi, išsklaidyta tauta — tebebuvo „pasmerktieji mirti“, iki antrosios šventyklos užbaigimo ir kunigijos apvalymo Ezrai grįžus į Jeruzalę (Ezr 1:1; 7:7; 10:17; Ps 102:21 [102:20, Brb]).

⁵ Hebrajiškas vardas Ezra reiškia „Pagalba“. Ezros ir Nehemijo knygos iš pradžių buvo vienas ritinys (Neh 3:32, NW, išnaša). Vėliau žydai jį padalijo ir pavadino Pirma ir Antra Ezros knygomis. Šiuolaikinėse hebrajiškosiose ir kitose Biblijose tos dvi knygos vadinamos Ezros ir Nehemijo. Dalis Ezros knygos (nuo 4:8 iki 6:18 ir 7:12-26) parašyta aramėjų, o likusi — hebrajų kalba; Ezra mokėjo jas abi.

⁶ Daugumai šių laikų mokslininkų Ezros knygos tikslumas nekelia abejonių. Apie jos kanoniškumą V. F. Olbraitas veikale The Bible After Twenty Years of Archaeology rašo: „Archeologijos duomenys rodo, kad Jeremijo ir Ezechielio, Ezros ir Nehemijo knygos autentiškos; jos atspindi tradicinį įvykių vaizdą ir jų eiliškumą.“

⁷ Nors graikiškojoje Šventojo Rašto dalyje Ezros knygos citatų arba nuorodų į ją nerandame, ji, be abejo, priklauso Biblijos kanonui. Čia aprašyti Jehovos santykiai su žydais iki pat to laiko, kai pradėtas rinkti Hebrajiškųjų raštų katalogas; pagal žydų tradiciją, didumą to darbo atliko Ezra. Be to, Ezros knyga patvirtina visas pranašystes apie atkūrimą ir taip įrodo esanti neatsiejama bei darni Biblijos dalis. Dar svarbiau, kad joje iškeliamas tyras garbinimas ir pašlovinamas didingas Dievo Jehovos vardas.

KUO VERTINGA

¹⁴ Ezros knyga pirmiausia liudija, kaip tiksliai išsipildo Jehovos pranašystės. Jeremijas, tiksliai išpranašavęs Jeruzalės nuniokojimą, pranašavo ir apie jos atstatymą po 70 metų (Jer 29:10). Kaip tik tuo laiku Jehova parodė malonę ir grąžino ištikimą savo tautos likutį į Pažadėtąją žemę atkurti teisingo garbinimo.

¹⁵ Atstatytoje šventykloje tauta vėl aukštino Jehovą ir tai buvo liudijimas, kad jis nuostabiai ir maloningai laimina tuos, kurie artinasi prie jo trokšdami teisingai garbinti. Nors šventykla nebeturėjo Saliamono laikų spindesio, ji tiko Dievo numatytam tikslui. Ankstesnio puošnumo joje nebebuvo. Daugybė šventyklos lobių pradingo, tarp jų ir sandoros skrynia.b Be to, Zerubabelio dienų šventyklos inauguracija neprilygo Saliamono laikų iškilmėms. Galvijų ir avių aukos nesudarė nė 1 procento aukotųjų Saliamono šventykloje. Vėlesniųjų namų nepripildė šlovės debesis ir ugnis nuo Jehovos nesudegino aukų. Tačiau abi šventyklos buvo skirtos svarbiam tikslui: išaukštinti tikrąjį Dievą Jehovą.

¹⁶ Zerubabelio statyta šventykla, Mozės padaryta palapinė ir Saliamono bei Erodo pastatytos šventyklos — kiekviena su savo ypatumais — turėjo simbolinę reikšmę. Visos jos vaizdavo „tikrąją padangtę, kurią pastatė ne žmogus, o Viešpats“ (Hbr 8:2). Šios dvasinės šventyklos paskirtis — garbinti Jehovą per Kristaus išperkamąją auką (Hbr 9:2-10, 23). Jehovos didžioji dvasinė šventykla yra neprilygstama šlove, puošnumu bei grožiu; savo neblėstančiu puikumu ji pranoksta bet kokį materialų statinį.

¹⁷ Ezros knygoje esama labai vertingų pamokų šių dienų krikščionims. Iš jos sužinome, kad Jehovos tauta noriai aukojo jo darbui (Ezr 2:68; 2 Kor 9:7). Mus įkvepia žinia, kad Jehova palaiko ir laimina sambūrius, skirtus jo šlovei (Ezr 6:16, 22). Regime puikų šventyklos tarnų (netinų) ir kitų tikinčių svetimšalių pavyzdį, kaip jie su žydų likučiu iš širdies remia Jehovos garbinimą (2:43, 55). Pagalvokim ir apie tai, kaip nuoširdžiai atgailavo tauta, perspėta dėl nederamo susigiminiavimo su pagonimis (10:2-4). Blogos draugijos sukėlė Dievo pyktį (9:14, 15). O džiugus uolumas dėl Dievo darbo pelnė jo pritarimą bei palaiminimą (6:14, 21, 22).

¹⁸ Nors joks karalius nebesėdėjo Jehovos soste Jeruzalėje, atkūrimas teikė vilčių, kad Jehova deramu metu atsiųs žadėtąjį Dovydo linijos Karalių. Sugrąžinta tauta dabar turėjo laikytis šventų žodžių ir garbinti Dievą laukdama Mesijo atėjimo. Jei šis likutis nebūtų parodęs tikėjimo ir grįžęs į savo šalį, pas ką būtų atėjęs Mesijas? Išties Ezros knygoje aprašyti įvykiai — svarbi istorijos dalis, vedanti į Mesijo ir Karaliaus pasirodymą. Tyrinėti ją tikrai verta.

[Išnašos]