⁹ Pranašas įdėmiai klausosi tolesnių Dievo žodžių, užrašytų Habakuko 1:6-11. Tai Jehovos žinia ir joks netikras dievas ar negyvas stabas negali sukliudyti jai išsipildyti: „Aš išjudinu kaldėjus, — tą žiaurią ir veržlią tautą, — žygiuojančius per žemės platybes užimti svetimų sodybų. Jie baisūs ir kelia klaiką; teisę ir didybę sau jie patys nustato. Jų žirgai greitesni už leopardus, aršesni už vilkus vakare; jų ristūnai šuoliuoja. Jų raiteliai atjoja iš toli, skrenda lyg aras prie maisto. Visi joja siaubti, įbedę akis į priekį, semia kaip smėlį belaisvius. Iš karalių tyčiojasi, valdovai jiems išdaiga. Kiekvieną tvirtovę išjuokia, — sukasa žemių pylimą ir ją paima. Tuomet pasikeičia kaip vėjas ir pradingsta... Nusižengia ir nusikalsta, nes jų Dievas yra jų pačių galybė!“

12. Koks yra babiloniečių požiūris ir kuo šis grėsmingas priešas „nusikalsta“?

¹² Chaldėjų armija tyčiojasi iš karalių ir išjuokia valdovus, nes tie yra bejėgiai atremti jų nepaliaujamą puolimą. Jie „kiekvieną tvirtovę išjuokia“, nes visos jos krinta, kai babiloniečiai ‛sukasa žemes’, pylimą, ir nuo jo šturmuoja. Jehovos nustatytu laiku nenugalimas priešas ‛pasikeis kaip vėjas’. Puldamas Judą bei Jeruzalę, jis ‛nusikals’ žala Dievo tautai. Po žaibiškos pergalės chaldėjų vadas didžiuosis: ‛Ta galybė iš mūsų dievo’ (NW). Kiek mažai jis teišmano!