„Laukite manęs“

„Taigi laukite Manęs, sako Viešpats [„Jehova“, NW]“ (SOFONIJO 3:8, ŠvR).

1. Kokį perspėjimą davė pranašas Sofonijas ir kuo jis įdomus šiandien gyvenantiems žmonėms?

„DIDI Viešpaties [„Jehovos“, NW] diena yra čia pat.“ Šį perspėjimo šūkį ištarė pranašas Sofonijas septintojo šimtmečio p. m. e. viduryje (Sofonijo 1:14). Pranašystė išsipildė po 40 ar 50 metų, kai Jehovos nuosprendžio įvykdymo diena atėjo Jeruzalei ir toms tautoms, kurios ignoravo Jehovos suverenitetą blogai elgdamosi su jo tauta. Kodėl tai turi dominti žmones, gyvenančius 20-ojo amžiaus pabaigoje? Mes gyvename tuo metu, kai Jehovos paskutinė ‛didi diena’ greitai artinasi. Kaip ir Sofonijo laiku, Jehova greit užsidegs „narsinga rūstybe“ (ŠR) prieš šių laikų Jeruzalės atitikmenį — krikščioniją ir visas tautas, kurios blogai elgiasi su Jehovos tauta ir ignoruoja jo visuotinį suverenitetą (Sofonijo 1:4; 2:4, 8, 12, 13; 3:8, ŠvR; 2 Petro 3:12, 13).

Sofonijas — drąsus liudytojas

2, 3. a) Ką mes žinome apie Sofoniją ir kas nurodo, kad jis buvo drąsus Jehovos liudytojas? b) Kokie faktai leidžia mums nustatyti Sofonijo pranašavimo laiką ir vietą?

² Nedaug žinoma apie pranašą Sofoniją, kurio vardas (hebrajiškai Tsephan·yahʹ) reiškia „Jehova paslėpė (brangino)“. Tačiau priešingai negu kiti pranašai, Sofonijas pateikė savo genealogiją iki ketvirtos kartos — iki „Ezekijo“ (Sofonijo 1:1; palygink Izaijo 1:1; Jeremijo 1:1; Ezechielio 1:3). Kadangi tai yra taip neįprasta, daugelis komentatorių mano, kad jo proprosenelis buvo ištikimasis karalius Ezekijas. Jeigu taip, tai Sofonijas buvo karališkos kilmės ir tai padarė jo griežtą pasmerkimą Judo kunigaikščiams dar svaresnį bei parodė, kad jis buvo drąsus Jehovos liudytojas ir pranašas. Tai, kad jis gerai žinojo Jeruzalės topografiją ir kas vyksta karališkajame dvare, rodo, kad jis, matyt, skelbė Jehovos nuosprendžius pačioje sostinėje. (Žiūrėk Sofonijo 1:8-11, NW, išnašos.)

³ Pažymėtinas faktas, kad Sofonijas, skelbdamas nepalankius Dievo nuosprendžius Judo valstybės „kunigaikščiams“ (didikams ar genčių vadams) ir „karaliaus sūnums“, niekada nekritikavo paties karaliausa (Sofonijo 1:8; 3:3). Tai reiškia, kad jaunasis karalius Jozijas jau buvo parodęs polinkį į tyrą garbinimą, nors, turint omenyje tą padėtį, kurią atvirai pasmerkė Sofonijas, Jozijas, akivaizdu, dar nebuvo pradėjęs savo religinių reformų. Visa tai rodo, kad Sofonijas pranašavo Jude ankstyvuoju Jozijo, karaliavusio nuo 659-ųjų iki 629-ųjų m. p. m. e., valdymo laikotarpiu. Energingas Sofonijo pranašavimas, be abejonių, suteikė Jozijui daugiau žinių apie Jude tuo metu vyravusią stabmeldystę, smurtą ir korupciją ir paskatino jį vėlesniems žygiams prieš stabmeldystę (2 Kronikų 34:1-3).

Jehovos didžios rūstybės priežastys

4. Kokiais žodžiais Jehova išreiškė savo pyktį Judui ir Jeruzalei?

⁴ Jehova turėjo priežastį jausti pyktį Judo vadams ir gyventojams bei jų sostinei Jeruzalei. Per savo pranašą Sofoniją jis pareiškė: „Aš ištiesiu savo ranką ant Judo ir ant visų Jerusalės gyventojų, išnaikinsiu iš šitos vietos Baalio liekanas, durininkų [„svetimų dievaičių kunigų“, NW] vardus kartu su kunigais, taip pat tuos, kurie garbina ant stogų dangaus kariuomenę ir drauge garbina Viešpatį, juo prisiekia, bet kartu prisiekia ir Melkhomu“ (Sofonijo 1:4, 5).

5, 6. a) Kokia buvo religinė padėtis Jude Sofonijo laikais? b) Kokia buvo Judo valstybės vadų ir jų pavaldinių būklė?

⁵ Judas buvo susiteršęs žeminančiais, su Baalo garbinimu susijusiais vaisingumo ritualais, demoniška astrologija ir pagoniško dievo Melkomo garbinimu. Jeigu Melkomas yra tas pats, kas Molochas, kaip teigia kai kurie, tai klaidingas garbinimas Jude apėmė ir pasibaisėtiną vaikų aukojimą. Tokie religiniai veiksmai buvo pasibjaurėtini Jehovos akyse (3 Karalių 11:5, 7; 14:23, 24; 4 Karalių 17:16, 17). Tie stabmeldžiai užsitraukė dar didesnį Jehovos įniršį, nes tebeprisiekinėdavo Jehovos vardu. Jis nusprendė nebetoleruoti tokios religinės nedorybės ir pražudyti tiek pagoniškus, tiek ir atskalūniškus kunigus.

⁶ Be to, Judo valstybės vadai buvo sugedę. Jos kunigaikščiai buvo kaip plėšrūs „kriokiantys liūtai“, o jos teisėjai — kaip rajūnai „vilkai“ (Sofonijo 3:3). Jų pavaldiniai buvo kaltinami tuo, kad „pripildo savo šeimininkų namus smurto ir apgaulės“ (Sofonijo 1:9, NW). Vyravo materializmas. Daugelis naudojosi ta padėtimi, kad susikauptų turto (Sofonijo 1:13).

Abejonės dėl Jehovos dienos

7. Kiek laiko prieš prasidedant „didžiai Viešpaties [„Jehovos“, NW] dienai“ pranašavo Sofonijas ir kokia buvo daugelio žydų dvasinė būklė?

⁷ Kaip jau sužinojome, Sofonijo laikais buvusi baisi religinė padėtis rodo, kad jis jau veikė kaip liudytojas ir pranašas anksčiau, negu karalius Jozijas apie 648 m. p. m. e. ėmėsi priemonių prieš stabmeldystę (2 Kronikų 34:4, 5). Po to Sofonijas tikriausiai pranašavo mažiausiai 40 metų, kol Judo karalystei atėjo „didi Viešpaties [„Jehovos“, NW] diena“. Tuo protarpiu daugelis žydų ėmė abejoti ir ‛nusigręžė’ nuo Jehovos tarnybos pasidarydami abejingi. Sofonijas kalba apie tuos, kurie ‛neieškojo Viešpaties ir nesiteiravo apie jį’ (Sofonijo 1:6). Akivaizdu, kai kurie asmenys Jude buvo apatiški, jiems nerūpėjo Dievas.

8, 9. a) Kodėl Jehova numatė tyrinėti „vyrus, tupinčius ant savo mielių [„kurie stingsta ant savo nuosėdų“, NW]“? b) Kaip Jehova atkreipė dėmesį į Judo gyventojus ir jų valstybinius bei religinius vadus?

⁸ Jehova leido sužinoti, kad ketina patikrinti tuos, kurie tvirtina esą jo tauta. Tarp tų, kurie laikė save jo garbintojais, jis norėjo surasti tuos, kurie savo širdyse slėpė abejones dėl jo sugebėjimo ar noro įsikišti į žmonių reikalus. Jis pareiškė: „Anuo metu aš tyrinėsiu Jerusalę su žiburiais ir lankysiu vyrus, tupinčius ant savo mielių [„kurie stingsta ant savo nuosėdų“, NW], kurie sako savo širdyse: Viešpats nepadarys gera ir nepadarys pikta“ (Sofonijo 1:12). Posakis „vyrai, kurie stingsta ant savo nuosėdų“ (NW) (nuoroda į vyno darymą) nurodo tuos, kurie įsitaisė kaip nuosėdos kubilo dugne ir nenori būti trukdomi jokių pranešimų apie gresiantį Dievo įsikišimą į žmonijos reikalus.

⁹ Jehova ruošėsi atkreipti dėmesį į Judo ir Jeruzalės gyventojus bei jų kunigus, kurie sumaišė jo garbinimą su pagonybe. Jeigu jie jaustųsi ramūs tarsi paslėpti nakties tarp Jeruzalės sienų, jis surastų juos lyg su ryškiais žibintais, galinčiais perskrosti dvasinę tamsą, kurioje jie susirado prieglobstį. Jis pažadintų juos iš religinio sąstingio iš pradžių bauginančiomis žiniomis apie nuosprendį, o po to įvykdydamas tuos nuosprendžius.

„Didi Viešpaties diena yra čia pat“

10. Kaip Sofonijas apibūdino „didžią Viešpaties [„Jehovos“, NW] dieną“?

¹⁰ Jehova įkvėpė Sofoniją paskelbti: „Didi Viešpaties [„Jehovos“, NW] diena yra čia pat; ji arti ir labai greit ateina; Viešpaties dienos balsas kartus“ (Sofonijo 1:14). Kárčios dienos iš tiesų laukė visų — kunigų, kunigaikščių ir žmonių, kurie atsisakė klausyti perspėjimo ir grįžti prie tyro garbinimo. Toliau pranašystėje tęsiama apie tą nuosprendžio vykdymo dieną: „Ana diena yra rūstybės diena, sielvarto ir suspaudimo diena, didelės nelaimės ir skurdo diena, tamsybių ir sutemos diena, debesų ir viesulo diena, trimito ir riksmo diena sustiprintiems miestams ir aukštoms pilims“ (Sofonijo 1:15, 16).

11, 12. a) Kokia žinia apie nuosprendį buvo paskelbta Jeruzalei? b) Ar materialinis klestėjimas galėjo apsaugoti žydus?

¹¹ Po keleto dešimtmečių Babilono karinės pajėgos turėjo užimti Judą. Jeruzalė neišsigelbės. Jos gyvenamieji ir prekybiniai rajonai bus nuniokoti. „Tuo pačiu metu [„Aną dieną“, ŠR] pakils didelis šauksmas nuo Žuvų vartų ir didelis riksmas nuo miesto antrosios pusės ir smarkus braškėjimas nuo kaukarų. Aimanuokite, jūs visi, kurie jūs prekybos židinyje [„Makteše“ (viename iš Jeruzalės rajonų), NW, išnaša] gyvenate, nes visi pirkliai bus išnaikinti kartu su sidabro prekiautojais“ (Sofonijo 1:10, 11, ŠvR).

¹² Atsisakę tikėti, kad Jehovos diena arti, daugelis žydų buvo labai užsiėmę pelningu verslu. Bet per savo ištikimąjį pranašą Sofoniją Jehova išpranašavo, kad jų turtas bus „išplėštas ir jų namai virs tyruma“. Jie negers savo pasigaminto vyno ir „net jų sidabras ir jų auksas negalės išvaduoti jų Viešpaties rūstybės dieną“ (Sofonijo 1:13, 18).

Teisiamos kitos tautos

13. Kokią teisminę žinią Sofonijas paskelbė Moabui, Amonui ir Asirijai?

¹³ Per savo pranašą Sofoniją Jehova taip pat išreiškė savo pyktį tautoms, kurios blogai elgėsi su jo tauta. Jis paskelbė: „Aš girdėjau Moabo šmeižtą ir Amono sūnų piktžodžiavimus, ką jie prikaišiojo mano tautai ir elgėsi išdidžiai prieš jų ribas. Todėl, kaip aš gyvas, sako kareivijų Viešpats, Israėlio Dievas, Moabas bus kaip Sodoma ir Amono sūnūs kaip Gomora, sausi erškėčiai, druskos krūvos ir tyruma per amžius; ... Jis išties Savo ranką ant šiaurės ir išnaikins Asiriją ir sugriaus Ninevę, išdžiovindamas ją kaip sausą dykumą“ (Sofonijo 2:8, 9; 2:13, ŠvR).

14. Kas įrodo, kad svetimos tautos „didžiavosi“ prieš izraelitus ir jų Dievą, Jehovą?

¹⁴ Moabas ir Amonas buvo seni Izraelio priešai. (Palygink Teisėjų 3:12-14.) Paryžiaus Luvro muziejuje esančiame Moabitų akmenyje yra įrašytas moabitų karaliaus Mešos pagyrūniškas pranešimas. Šis karalius išdidžiai pasakoja, kad savo dievo Chemošo padedamas paėmė keletą Izraelio miestų (4 Karalių 1:1). Jeremijas, Sofonijo amžininkas, kalbėjo apie tai, kaip amonitai okupavo izraelitų Gado giminės teritoriją savo dievo Melkomo vardu (Jeremijo 49:1). O Asirijos karalius Salmanasaras V apsupo ir paėmė Samariją beveik prieš šimtmetį iki Sofonijo dienų (4 Karalių 17:1-6). Truputį vėliau karalius Sinacheribas puolė Judą, paėmė daug jo sutvirtintų miestų ir netgi grasino Jeruzalei (Izaijo 36:1, 2). Asirijos karaliaus atstovas iš tikrųjų labai didžiavosi prieš Jehovą, kai reikalavo, kad Jeruzalė pasiduotų (Izaijo 36:4-20).

15. Kaip Jehova pažemino tautų, kurios didžiavosi prieš jo tautą, dievus?

¹⁵ 82-ojoje psalmėje minima daug tautų, tarp jų Moabas, Amonas ir Asirija, kurios labai didžiavosi prieš Izraelį ir pagyrūniškai pareiškė: „Ateikite, ... išnaikinkime juos, kad jie nebebūtų tauta ir kad nebebūtų daugiau minimas Israėlio vardas“ (Psalmių 82:5). Pranašas Sofonijas drąsiai pranešė, kad visos šios išpuikusios tautos ir jų dievai bus kareivijų Jehovos pažeminti. „Tai jiems atsitiks dėl jų puikybės, nes jie piktžodžiavo ir didžiavosi prieš kareivijų Viešpaties tautą. Viešpats bus jiems baisus, ir jis panaikins visus žemės dievus; jį garbins žmonės iš savo vietos, visos pagonių salos“ (Sofonijo 2:10, 11).

„Laukite“

16. a) Kam Jehovos dienos artėjimas teikė džiaugsmo ir kodėl? b) Koks įkvepiantis kvietimas buvo paskelbtas ištikimajam likučiui?

¹⁶ Nors dvasinis apsnūdimas, skepticizmas, stabmeldystė, korupcija ir materializmas buvo paplitęs tarp daugelio Judo ir Jeruzalės gyventojų bei vadų, kai kurie ištikimi žydai, matyt, klausė Sofonijo perspėjančių pranašysčių. Jie buvo nuliūdę dėl pasibjaurėtinų Judo kunigaikščių, teisėjų ir kunigų veiksmų. Sofonijo pareiškimai tiems ištikimiesiems buvo paguodos šaltinis. Besiartinanti Jehovos diena jiems ne kėlė sielvartą, bet buvo džiaugsmo šaltinis, nes ji turėjo padaryti galą tokiems pasibaisėtiniems veiksmams. Tas ištikimas likutis atkreipė dėmesį į Jehovos įkvepiantį kvietimą: „Taigi laukite Manęs, sako Viešpats, Mano teismo valandos, kadangi Aš nusprendžiau surinkti tautas su karalystėmis ir išlieti Savo kerštą ant jų visu užsidegimu“ (Sofonijo 3:8, ŠvR).

17. Kada ir kaip Sofonijo teisminės žinios ėmė pildytis tautų atžvilgiu?

¹⁷ Tie, kurie atkreipė dėmesį į tą perspėjimą, nebuvo netikėtai užklupti. Daugelis gyvi būdami pamatė Sofonijo pranašystės išsipildymą. 632-aisiais m. p. m. e. Ninevė buvo paimta ir sunaikinta sąjungininkų babiloniečių, medų ir klajoklių iš šiaurės, turbūt skitų. Istorikas Vilis Durantas pasakoja: „Babiloniečių armija, vadovaujama Nabopolasaro, susivienijo su medų armija, vadovaujama Kiaksaro, bei klajokliais skitais iš Kaukazo ir nepaprastai lengvai bei greitai užėmė šiaurines tvirtoves. ... Vienu smūgiu Asirija dingo iš istorijos.“ Kaip tik tai ir buvo išpranašavęs Sofonijas (Sofonijo 2:13-15, ŠvR).

18. a) Kaip Dievo nuosprendis buvo įvykdytas Jeruzalei ir kodėl? b) Kaip išsipildė Sofonijo pranašystė apie Moabą ir Amoną?

¹⁸ Daugelis laukusiųjų Jehovos žydų dar gyveno ir pamatė jo nuosprendžių įvykdymą Judui ir Jeruzalei. Sofonijas buvo išpranašavęs apie Jeruzalę: „Vargas tam atžagareiviškam, smurtu užsiteršusiam miestui! Jis nenori klausyti ir nesileidžia pabaramas. Jis nepasitiki Viešpačiu ir nesiglaudžia prie Dievo“ (Sofonijo 3:1, 2, ŠvR). Dėl savo neištikimybės Jeruzalė buvo du kartus apsupta babiloniečių bei galiausiai paimta ir sunaikinta 607 m. p. m. e. (2 Kronikų 36:5, 6, 11-21). O penktaisiais metais po Jeruzalės žlugimo, pasak žydų istoriko Juozapo Flavijaus, babiloniečiai kariavo prieš Moabą ir Amoną ir nugalėjo juos. Kaip buvo išpranašauta, jie galiausiai nustojo egzistavę.

19, 20. a) Kaip Jehova atlygino tiems, kurie laukė jo? b) Kodėl šie įvykiai liečia mus ir kas bus svarstoma kitame straipsnyje?

¹⁹ Šių ir kitų Sofonijo pranašystės detalių išsipildymas buvo tikėjimą stiprinantis įvykis Jehovos laukusiems žydams ir nežydams. Tarp išlikusiųjų gyvų per Judą ir Jeruzalę ištikusį sunaikinimą buvo Jeremijas, etiopas Ebedmelechas ir Jonadabo giminė, rechabitai (Jeremijo 35:18, 19; 39:11, 12, 16-18). Buvę tremtyje ištikimi žydai ir jų palikuonys, toliau laukę Jehovos, tapo tuo laimingu likučiu, kuris buvo išlaisvintas iš Babilono 537 m. p. m. e. ir grįžo į Judą atkurti teisingo garbinimo (Ezdro 2:1; Sofonijo 3:14, 15, 20).

²⁰ Kokią reikšmę visa tai turi mūsų laikais? Sofonijo dienų padėtis daugeliu atžvilgių panaši į tuos baisius dalykus, kurie daromi šių dienų krikščionijoje. Be to, įvairūs tų laikų žydų požiūriai panašūs į požiūrius, kurie gali pasireikšti šiandien, kartais net tarp Jehovos tautos žmonių. Apie tai bus kalbama kitame straipsnyje.

[Išnaša]

Pakartojimui

◻ Kokia buvo religinė padėtis Jude Sofonijo dienomis?

◻ Kokia buvo valstybės vadų padėtis ir koks buvo daugelio žmonių požiūris?

◻ Kaip tautos didžiavosi prieš Jehovos tautą?

◻ Kokį perspėjimą Sofonijas paskelbė Judui ir kitoms tautoms?

◻ Kaip buvo atlyginta tiems, kurie laukė Jehovos?

[Iliustracija 9 puslapyje]

Moabitų akmuo patvirtina, kad Moabo karalius Meša kalbėjo įžeidžiamus žodžius prieš senovės Izraelį

[Šaltinio nuoroda]

Moabitų akmuo: Musée du Louvre, Paris

[Iliustracija 10 puslapyje]

Šioje Babilono kronikų dantiraščio lentelėje aprašyta, kaip Ninevė buvo sunaikinta armijų sąjungininkių, ir tai patvirtina Sofonijo pranašystę

[Šaltinio nuoroda]

Dantiraščio lentelė: Maloniai leidus The British Museum