Skaitytojų klausimai
Daugelis Jehovos Liudytojų mini savo vestuvių sukaktį. Gimtadienis irgi yra sukaktis — diena, kurią tu gimei. Tad kodėl vedybų sukaktys švenčiamos, o gimtadieniai ne?
Atvirai kalbant, krikščioniui nereikėtų švęsti nė vienos. Tačiau tai nereiškia, kad tos sukaktys yra vienodos savo svarba arba kad į vestuvių sukakčių paminėjimą krikščionys turi žiūrėti kaip į gimtadienių šventimą.
Kaip jau nurodyta, abi yra sukaktys, nes „sukaktis“ yra ‛datõs, pažyminčios kokį nors įvykį, kasmetinis pasikartojimas’. Gali būti bet kokio įvykio sukaktis — diena, kai patyrei automobilio avariją, matei mėnulio užtemimą, vykai su šeima paplaukioti ir pan. Žinoma, kiekvienos „sukakties“ krikščionys nepadaro ypatinga diena ir nerengia ta proga vakarėlio. Būtina atsižvelgti į įvykio aspektus ir nuspręsti, kas tinkama.
Pavyzdžiui, Dievas pabrėžtinai liepė izraelitams kasmet švęsti dieną, kai jo angelas praėjo pro izraelitų namus Egipte ir tauta išėjo iš ten 1513 m. p. m. e. (Išėjimo 12:14). Žydai, tarp jų ir Jėzus, vėliau minėdavo to įvykio sukaktį pagal Dievo nurodymą, bet be pokylių ar dovanų. Šventyklos pašventinimą iš naujo žydai irgi laikė ypatinga sukaktimi. Nors Biblijoje nebuvo nurodymo minėti tą istorinį įvykį, iš Jono 10:22, 23 galima suprasti, kad Jėzus to nekritikavo. Ir krikščionys specialiai susirenka paminėti Jėzaus mirties sukaktį. Žinoma, tai daroma paklūstant aiškiam įsakymui, užrašytam Dievo Žodyje (Luko 22:19, 20).
O kaip su vedybų sukaktimi? Kai kuriose šalyse yra paprotys vyrui ir žmonai pažymėti savo sutuoktuves, kurios yra paties Dievo sutvarkymas (Pradžios 2:18-24; Mato 19:4-6). Biblijos požiūris į santuoką nėra neigiamas. Jėzus dalyvavo vienose vestuvėse ir prisidėjo, kad jos būtų džiaugsmingos (Jono 2:1-11).
Taigi nebūtų nieko keista, kad pora galbūt skiria laiko per savo vedybų sukaktį pasidžiaugti savo sprendimu sėkmingai darbuotis kartu. Ar tą progą prisiminti vieniems, ar su keletu giminaičių arba artimų draugų, sprendžia jie patys. Ta šventė neturi būti dingstis surengti didelį pobūvį. Tą dieną krikščionys turi vadovautis principais, kuriuos pritaiko kasdien savo gyvenime. Taigi ar pažymėti vedybų sukaktį, ar ne, yra asmeniškas reikalas (Romiečiams 13:13, 14).
Tačiau ką galima pasakyti apie ypatingą gimtadienio paminėjimą? Ar dėl tokios sukakties yra kokių nors nurodymų Biblijoje?
Na, šio šimtmečio pradžioje Biblijos Tyrinėtojai, dabartiniai Jehovos Liudytojai, švęsdavo gimtadienius. Daugelis jų turėjo plonas knygeles, pavadintas Kasdieninė dangiškoji Mana. Jose buvo Biblijos citata kiekvienai dienai, ir daugelis krikščionių įsidėdavo į jas mažytes nuotraukas, pasižymėdami savo draugų, Biblijos Tyrinėtojų, gimimo dienas. 1909 m. vasario 15 d. Sargybos bokšte buvo rašoma, kad per kongresą Džeksonvilyje (Florida, JAV) brolis Raselas, tuometinis Bendrijos prezidentas, buvo palydėtas į tribūną. Kodėl? Jam buvo įteikta netikėta gimtadienio dovana — dėžės su greipfrutais, ananasais bei apelsinais. Tai mums parodo, kas buvo praeityje. Kad geriau suprastume, prisiminkime, jog tuo laikotarpiu Biblijos Tyrinėtojai minėdavo ir gruodžio 25-ąją kaip Jėzaus gimimo sukaktį, arba jo gimtadienį. Net buvo įprasta Bruklino pagrindiniame biure surengti Kalėdų pietus.
Žinoma, nuo to laiko Dievo tauta įvairiopai dvasiškai išaugo. Trečiajame dešimtmetyje ryškėjanti tiesos šviesa padėjo jos nariams suprasti štai ką:
Jėzus gimė ne gruodžio 25-ąją — dieną, susijusią su pagonių religija. Biblija nurodo mums minėti Jėzaus mirties dieną, o ne jo ar kieno nors kito gimtadienį. Tai atitinka Ekleziasto 7:1 — ištikimo žmogaus gyvenimo pabaiga yra daug svarbesnė negu jo gimimo diena. Biblijoje nenurodoma, kad koks nors ištikimas tarnas būtų šventęs savo gimtadienį. Joje pranešama tik apie pagonių gimimo dienų šventes, kurios buvo susijusios su žiauriais veiksmais. Patyrinėkime šių gimtadienio sukakčių kilmę.
Pirmąjį paminėtą gimtadienį šventė faraonas Juozapo laikais (Pradžios 40:20-23). Šiuo požiūriu Heistingso leidinyje Encyclopædia of Religion and Ethics, straipsnio apie gimtadienius pradžioje, rašoma: „Paprotys minėti gimimo dieną savo forma susijęs su laiko skaičiavimu, o savo turiniu — su tam tikrais pirmykštės religijos principais.“ Toliau enciklopedijoje cituojami egiptologo sero Dž. Gardnerio Vilkinsono žodžiai: „Visi egiptiečiai laikė labai svarbia savo gimimo dieną ir net valandą; manoma, kad ten, kaip ir Persijoje, kiekvienas švęsdavo savo gimtadienį didžiai linksmindamasis, sukviestiems draugams rengdavo pramogas ir neįprastai gausias vaišes su įvairiais skanėstais.“
Kita gimimo diena, paminėta Biblijoje, buvo Erodo; ją švenčiant Jonui Krikštytojui buvo nukirsta galva (Mato 14:6-10). Enciklopedijoje The International Standard Bible Encyclopedia (1979 m. leidimas) taip paaiškinama: „Senovės graikai ikihelenistiniais laikais šventė dievų bei žymių žmonių gimtadienius. Tos iškilmės būdavo nurodomos g[rai]kišku žodžiu genéthlia, o žodis genésia reiškė svarbaus mirusio asmens iškilmingą gimimo dienos paminėjimą. 2 Mak[abėjų] knygoje 6:7 randame nuorodą apie kasmėnesinę Antiocho IV genéthlia, kurios metu žydai buvo verčiami ‛aukoti’. ... Erodas šventė savo gimtadienį pagal helenistinį paprotį; nėra įrodymo, kad ikihelenistiniais laikais Izraelyje būtų švenčiamos gimimo dienos.“
Žinoma, tikriesiems krikščionims per daug nerūpi kokio nors papročio kilmė bei galimas ryšys su senovės religijomis; tačiau jie negali nepaisyti tinkamų Dievo Žodžio nurodymų. Biblijoje aprašytos gimtadienių sukaktys buvo švenčiamos tik pagonių ir tais atvejais pasireiškė žiaurumas. Taigi Rašte apie gimtadienius kalbama aiškiai nepalankiai ir nuoširdūs krikščionys atsižvelgia į tai.
Todėl jeigu krikščionys nusprendžia švęsti savo vedybų sukaktį, tai yra visiškai asmeniškas dalykas. Tačiau subrendę krikščionys turi rimtų priežasčių atsisakyti švęsti gimtadienius.