„Jeigu parpuolęs mane pagarbinsi“

8. Koks Šėtono siekinys atsiskleidė per trečią mėginimą?

⁸ Perskaityk Mato 4:​8–11. Mėgindamas Jėzų trečiąjį kartą, Šėtonas jau be jokių užuolankų pareiškė, ko geidžia. Jis parodė Jėzui (matyt, vizijoje) „visas pasaulio karalystes ir jų šlovę“, aišku, ne juodąją jų pusę, ir pasiūlė: „Visa tai tau atiduosiu, jeigu parpuolęs mane pagarbinsi.“b Būti garbinamam – štai koks tikrasis jo tikslas! Šėtonas norėjo, kad Jėzus ne dangiškąjį Tėvą, o jį laikytų savo Dievu. Šėtono siūlymu Jėzus labai lengvai galėjo tapti tautų ir jų turtų valdovu. Nebūtų reikėję kentėti, kaip teko vėliau, kai jam ant galvos uždėjo dygų vainiką, kai plakė ir kalė prie kančių stulpo. Siūlymas buvo visiškai realus, nes Jėzus nepaneigė, kad pasaulio valdžios yra Šėtono rankose (Jn 12:31; 1 Jn 5:19). Piktasis išties buvo pasiruošęs dovanoti Jėzui bet ką, kad tik šis pašlovintų jį ir taip išduotų savo Tėvą.

9. a) Ko iš Jehovos garbintojų piktasis nori ir kaip to siekia? b) Ką reiškia sąvoka „garbinimas“? (Skaityk rėmelį 1A.)

⁹ Šiandien Šėtonas, „šio pasaulio dievas“, irgi trokšta, kad žmonės tiesiogiai ar netiesiogiai jį garbintų (2 Kor 4:4). Didžioji Babelė – visos klaidingos religijos, garbinančios netikrus dievus, iš esmės garbina Šėtoną. Bet jam negana, kad yra pavergęs milijardus klaidatikių. Jis ir Dievo tarnus stengiasi patraukti paskui save. Piktasis mėgina paveikti tikruosius krikščionis, kad atsižadėtų pasiaukojamo gyvenimo, kai „dėl teisumo [...] tenka kentėti“, ir siektų turto bei įtakos jo valdomame pasaulyje (1 Pt 3:14). Jei šioms vilionėms pasiduotume ir nustotume vykdyti Jehovos valią, atsidurtume Šėtono pusėje. Tai būtų tolygu parpulti ir pagarbinti jį tarsi Dievą. Kaip pasipriešinti tokiai pagundai?

10. Kaip Jėzus pasielgė mėginamas trečiąsyk ir kodėl būtent taip?

¹⁰ Įsidėmėkime, ką darė Jėzus mėginamas trečiąsyk. Jis parodė nepalaužiamą ištikimybę Jehovai – liepė tuojau pat gundytojui pasitraukti: „Eik šalin, Šėtone!“ Kaip ir abu pirmus kartus, Jėzus pacitavo Pakartoto Įstatymo eilutę, kurioje yra Dievo vardas: „Parašyta: ‘Jehovą, savo Dievą, garbink ir jam vienam tarnauk’“ (Mt 4:10, 11; Įst 6:13). Jis atsisakė aukštos padėties pasaulyje ir lengvo, be jokių kentėjimų gyvenimo. Aišku, Jėzus puikiai suprato, kad toks gyvenimas būtų trumpas. Svarbiausia, jis gerai žinojo, kad garbinti dera vienintelį Jehovą ir kad nusilenkdamas Šėtonui, net jei tik kartą, pasiduotų jo valiai. Jėzus ryžtingai atsisakė pripažinti įžūlų gundytoją savo dievu. Tas, nieko nepešęs, „nuo jo atstojo“.c

11. Kaip galime atsilaikyti Šėtono gundomi?

¹¹ Kaip ir Jėzus, mes galime atsispirti Šėtonui ir nesusigundyti jo valdomo pasaulio siūlymais. Kadangi Jehova kiekvieną apdovanojo nuostabia dovana – valios laisve, turime teisę rinktis. Todėl niekas, net tasai galingas puolęs angelas, nepajėgus priversti mūsų palikti Jehovą. Jei piktajam nepasiduodame ir savo tikėjimą išlaikome tvirtą, mes jam tarsi liepiame: „Eik šalin, Šėtone!“ Atminkime, kad gavęs tokį Jėzaus atkirtį jis bemat pasišalino. Biblija mus patikina: „Priešinkitės Velniui, ir jis bėgs nuo jūsų“ (Jok 4:7; 1 Pt 5:9).

Priešas, pasikėsinęs į Dievo šlovę

12. Kaip Edene atsiskleidė, kad Šėtonas panoro atimti iš Jehovos šlovę?

¹² Pastaruoju savo bandymu Jėzų sugundyti Šėtonas dar kartą patvirtino esąs aršus Dievo priešas. Toks jis buvo jau prieš tūkstančius metų, dar Edeno sode. Pastūmėjęs Ievą, o per ją ir Adomą nepaklusti Jehovai ir pažeisti jo įsakymą, Šėtonas juos pavergė, pasidarė jų valdovu. (Perskaityk Pradžios 3:​1–5; 2 Kor 11:3; Apr 12:9.) Nors pirmieji žmonės tikriausiai net nenumanė, kas juos suklaidino, jų dievu, galima sakyti, tapo Šėtonas. Sukurstęs maištą Edene, Šėtonas ne tik iškėlė abejonių dėl Dievo teisės visa valdyti – jis panoro atimti iš Jehovos šlovę. Kodėl taip tvirtiname?