Pasiaukojantis tarnavimas Jehovai

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių [kančių stulpą, NW] ir teseka manimi“ (MATO 16:24).

1. Kaip Jėzus pranešė mokiniams apie savo artėjančią mirtį?

JĖZUS Kristus yra netoli sniegu padengto Hermono kalno; jis priartėjo prie svarbios savo gyvenimo gairės. Jam liko gyventi mažiau kaip metai. Jis tai žino, jo mokiniai — ne. Dabar atėjo laikas jiems tai sužinoti. Tiesa, Jėzus ir anksčiau darė užuominas apie savo artėjančią mirtį, tačiau dabar jis pirmą kartą aiškiai pasako apie tai (Mato 9:15; 12:40). Mato pranešime skaitome: „Nuo to meto Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“ (Mato 16:21; Morkaus 8:31, 32).

2. Kokia buvo Petro reakcija į Jėzaus žodžius apie Jo būsimą kančią ir kaip atsakė Jėzus?

² Jėzaus dienos suskaitytos. Tačiau Petras pasipiktinęs tokia baisia, kaip jam atrodo, mintimi. Jis negali sutikti, kad Mesijas iš tikrųjų bus nužudytas. Todėl jis išdrįsta priekaištauti savo Viešpačiui. Geriausių norų skatinamas, jis karštai įtikinėja: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ Bet Jėzus tuojau pat atmeta netinkamą Petro gerumą taip ryžtingai, tarsi sutraiškytų galvą nuodingai gyvatei. „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mato 16:22, 23).

3. a) Kaip Petras nelauktai tapo Šėtono agentu? b) Kaip Petras pasidarė suklupimo akmeniu pasiaukojimo kelyje?

³ Petras nelauktai tapo Šėtono agentu. Jėzus tai atremia taip ryžtingai, kaip jis atsakė Šėtonui dykumoje. Ten Velnias bandė sugundyti Jėzų lengvu gyvenimu, karaliavimu be kentėjimų (Mato 4:1-10). Dabar Petras skatina jį būti sau maloningam. Jėzus žino, kad tai neatitinka jo Tėvo valios. Jo gyvenimas turi būti pasiaukojantis, o ne dėl savo pasitenkinimo (Mato 20:28). Petras tampa suklupimo akmeniu šiame kelyje; jo geranoriška užuojauta virsta spąstais.a Tačiau Jėzus aiškiai mato, kad jei jis puoselės bet kokią idėją apie gyvenimą be aukos, praras Dievo palankumą, būdamas pagautas į mirtinus Šėtono žabangų gniaužtus.

4. Kodėl patogus gyvenimas pataikaujant sau buvo ne Jėzui ir jo pasekėjams?

⁴ Todėl Petrui reikėjo pataisyti savo mąstymą. Jo žodžiai Jėzui atspindėjo žmogaus, o ne Dievo mintis. Patogus gyvenimas pataikaujant sau — lengva išeitis iš kentėjimų — ne Jėzui; ir ne jo pasekėjams, nes po to Jėzus sako Petrui ir likusiems mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių [„kančių stulpą“, NW] ir teseka manimi“ (Mato 16:24).

5. a) Kokie yra krikščioniško gyvenimo reikalavimai? (b) Kokie yra trys būtini dalykai, kuriuos vykdyti turi būti pasiruošęs krikščionis?

⁵ Labai dažnai Jėzus grįžta prie šios pagrindinės temos: kokie yra krikščioniško gyvenimo reikalavimai. Krikščionys, norėdami būti Jėzaus pasekėjai, panašiai kaip jų Vadovas, privalo pasiaukojančiai tarnauti Jehovai (Mato 10:37-39). Todėl jis išvardina tris būtinus dalykus, kuriuos krikščionis turi būti pasiruošęs įvykdyti: (1) išsižadėti savęs, (2) pasiimti savo kančių stulpą ir (3) nepaliaujamai sekti paskui Jį.

„Jei kas nori eiti paskui mane“

6. a) Ką reiškia išsižadėti savęs? b) Kam turime įtikti labiau negu sau?

⁶ Ką reiškia išsižadėti savęs? Tai reiškia, kad žmogus turi visiškai atsisakyti savęs, tarsi mirti sau. Pagrindinė graikiško žodžio, išversto „išsižadėti“, reikšmė yra „pasakyti ‛ne’“; tai reiškia „visiškai atsisakyti“. Todėl jei pasirenki krikščioniškąjį gyvenimą su jo reikalavimais, tu noriai atsisakai savo paties siekių, patogumų, troškimų, laimės, malonumų. Iš esmės tu visam laikui atiduodi savo gyvenimą ir visa, kas su juo susiję, Jehovai Dievui. Išsižadėti savęs reiškia daugiau nei retkarčiais atsisakyti kai kurių savo malonumų. Greičiau tai reiškia, kad asmuo perleidžia save Jehovai (1 Korintiečiams 6:19, 20). Asmuo, kuris išsižadėjo savęs, gyvena tam, kad įtiktų ne sau, o Dievui (Romiečiams 14:8; 15:3). Tai reiškia, kad kiekvieną savo gyvenimo akimirką jis egoistiškiems troškimams sako „ne“, o Jehovai — „taip“.

7. Kas yra krikščionio kančių stulpas ir kaip jis neša jį?

⁷ Todėl pasiimti savo kančių stulpą turi rimtą prasmę. Kančių stulpo nešimas — tai našta ir mirties simbolis. Jei reikėtų, krikščionis pasiruošęs kentėti ar būti išgėdytas, arba kankinamas ir net nužudytas dėl to, kad jis — Jėzaus Kristaus pasekėjas. Jėzus pasakė: „Kas neima savo kryžiaus [„kančių stulpo“, NW] ir neseka paskui mane — nevertas manęs“ (Mato 10:38). Ne visi, kurie kenčia, neša kančių stulpą. Nedorėliai turi daug „skausmų“, bet neturi kančių stulpo (Psalmių 31:10). Tačiau krikščionio gyvenimas — tai gyvenimas, kai nešamas pasiaukojančio tarnavimo Jehovai kančių stulpas.

8. Kokį gyvenimo pavyzdį paliko Jėzus savo pasekėjams?

⁸ Paskutinė, Jėzaus paminėta sąlyga yra ta, kad mes nepaliaujamai sektume juo. Jėzus reikalauja, kad mes ne tik pripažintume ir tikėtume tuo, ko jis mokė, bet kad taip pat visą savo gyvenimą nepaliaujamai sektume jo paliktu pavyzdžiu. O kokios yra kai kurios pagrindines ypatybės, kurias matome iš jo gyvenimo pavyzdžio? Duodamas savo pasekėjams paskutinį įpareigojimą, jis pasakė: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, ... mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mato 28:19, 20). Jėzus skelbė gerąją naujieną apie Karalystę ir mokė apie ją. Tai darė jo artimiausi pasekėjai ir, žinoma, visas pirmųjų krikščionių susirinkimas. Ši uoli veikla ir taip pat tai, kad jie nebuvo pasaulio dalis, sukėlė pasaulio neapykantą ir opoziciją; todėl dar sunkiau buvo nešti kančių stulpą (Jono 15:19, 20; Apaštalų darbai 8:4).

9. Kaip Jėzus elgėsi su kitais žmonėmis?

⁹ Kitas žymus Jėzaus parodytas jo gyvenimo pavyzdys buvo tai, kaip jis elgėsi su kitais žmonėmis. Jis buvo geras, „romus ir nuolankios širdies“. Todėl jo klausytojai jausdavosi dvasiškai atsinaujinę ir padrąsinti jo buvimo (Mato 11:29). Jis jų nebaugino, kad sektų juo, ir nenustatinėjo taisyklę po taisyklės, kaip turėtų elgtis; nežadino jiems kaltės jausmo, kad verstų būti savo mokiniais. Nepaisant pasiaukojančio gyvenimo, iš jų sklido tikras džiaugsmas. Koks ryškus kontrastas palyginus su tais, kurie turi pasaulietišką, sau pataikaujančią dvasią, būdingą ‛paskutinėms dienoms’! (2 Timotiejui 3:1-4).

Ugdyk ir išsaugok pasiaukojančią Jėzaus dvasią

10. a) Pagal Filipiečiams 2:5-8, kaip Kristus išsižadėjo savęs? b) Jei mes esame Kristaus pasekėjai, kokio dvasinio požiūrio turime laikytis?

¹⁰ Jėzus paliko savęs išsižadėjimo pavyzdį. Jis pasiėmė savo kančių stulpą ir nepaliaujamai nešė jį vykdydamas savo Tėvo valią. Paulius rašė krikščionims Filipuose: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Filipiečiams 2:5-8). Kas galėtų labiau išsižadėti savęs? Jei tu priklausai Jėzui Kristui ir esi vienas iš jo pasekėjų, privalai laikytis to paties dvasinio požiūrio.

11. Kieno valią reikia vykdyti gyvenant pasiaukojančiai?

¹¹ Kitas apaštalas, Petras, sako mums, kad jei Jėzus kentėjo ir mirė už mus, krikščionys turi apsiginkluoti, kaip gerai pasiruošę kareiviai, ta pačia dvasia, kurią turėjo Kristus. Jis rašo: „Kadangi Kristus kentėjo kūnu, tai ir jūs apsiginkluokite ta pačia mintimi, — jog kas iškentėjo kūnu, tas jau pametė nuodėmę, kad likusį laiką žemėje pragyventų nebe žmonių aistromis, o Dievo valia“ (1 Petro 3:18; 4:1, 2). Jėzaus pasiaukojantis kelias aiškiai parodė, ką jis galvojo apie tai. Jis buvo atsidavęs savo pasišventimu, visada laikydamas Tėvo valią aukščiau už savąją net iki pat gėdingos mirties (Mato 6:10; Luko 22:42).

12. Ar pasiaukojantis gyvenimas Jėzui buvo nemalonus? Paaiškink.

¹² Nors Jėzaus pasiaukojantis gyvenimas buvo sunkus ir reikalaujantis pastangų kelias, kuriuo jis ėjo, jam jis nebuvo nemalonus. Priešingai, Jėzui buvo malonu paklusti Dievo valiai. Vykdyti savo Tėvo valią jam buvo kaip maistas. Jis juto tikrą pasitenkinimą dėl to kaip dėl gero valgio (Mato 4:4; Jono 4:34). Todėl jei tu nori jausti tikrą pasitenkinimą savo gyvenime, nieko nėra geresnio kaip sekti Jėzaus pavyzdžiu ir ugdyti jo galvoseną.

13. Kaip meilė yra pasiaukojančią dvasią žadinanti jėga?

¹³ Iš tikrųjų kokia jėga žadina pasiaukojančią dvasią? Trumpai tariant — tai meilė. Jėzus pasakė: „‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.’ Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis — panašus į jį: ‛Mylėk savo artimą kaip save patį’“ (Mato 22:37-39). Krikščionis negali būti savanaudiškas ir tuo pat metu paklūstantis šiems žodžiams. Jo paties laimei ir interesams pirmiausia ir labiausiai turi daryti įtaką jo meilė Jehovai, o po to jo meilė artimui. Taip gyveno Jėzus ir šito jis laukia iš savo pasekėjų.

14. a) Apie kokius įsipareigojimus aiškinama Žydams 13:15, 16? b) Kas skatina mus uoliai skelbti gerąją naujieną?

¹⁴ Apaštalas Paulius suprato šį meilės įstatymą. Jis rašė: „Tad per jį visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių. Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru, nes tokiomis aukomis patiksite Dievui“ (Žydams 13:15, 16). Krikščionys neatnašauja Jehovai gyvulių ar panašių aukų; todėl jiems nereikia žmonių-kunigų tiesioginėje šventykloje, kad tarnautų garbinimo metu. Mūsų garbinimo auka atnašaujama per Kristų Jėzų. Ta garbinimo auka, tas viešas jo vardo skelbimas, ir yra svarbiausia mūsų meilės Dievui išraiška. Ypač mūsų nesavanaudiška dvasia, kylanti iš meilės, skatina mus uoliai skelbti gerąją naujieną, stengiantis visada būti pasiruošusiems atnašauti Dievui lūpų vaisių. Taip mes parodome ir meilę artimui.

Pasiaukojimas atneša gausias palaimas

15. Kokius klausimus apie pasiaukojimą galime sau užduoti, kad ištirtume save?

¹⁵ Stabtelėk trumpam ir apsvarstyk tokius klausimus: ar dabartinis mano gyvenimo būdas rodo pasiaukojimą? Ar mano tikslai liudija apie tokį gyvenimą? Ar mano pavyzdys duoda dvasinę naudą šeimos nariams? (Palygink 1 Timotiejui 5:8.) O našlaičiai ir našlės? Ar ir jie turi naudos dėl mano pasiaukojančios dvasios? (Jokūbo 1:27). Ar aš galiu skirti daugiau nei dabar laiko savo viešai garbinimo aukai? Ar siekiu privilegijos tarnauti pionieriumi, Betelyje, ar misionieriumi; ar galiu persikelti tarnauti į tokią vietą, kur yra didesnis Karalystės skelbėjų poreikis?

16. Kaip išradingumas gali padėti gyventi pasiaukojančiai?

¹⁶ Kartais reikia tik nedidelio išradingumo, kad panaudotume visas mūsų galimybes pasiaukojančiai tarnaudami Jehovai. Pavyzdžiui, Žaneta, reguliarioji pionierė Ekvadore, dirbo visą dieną pasaulietiškame darbe. Greitai dėl darbo režimo jai pasidarė sunku įvykdyti reguliariajam pionieriui būtiną valandų normą tuo pat metu išlaikant džiugią dvasią. Ji nusprendė paaiškinti problemą savo darbdaviui ir paprašė sumažinti darbo valandų skaičių. Kadangi jis nenorėjo sutrumpinti jos darbo laiko, kitą kartą ji atsivedė Mariją, kuri ieškojo darbo nevisai darbo dienai, kad galėtų būti pioniere. Jos pasisiūlė dirbti po pusę dienos, pasidalindamos visos dienos darbą. Darbdavys priėmė šį pasiūlymą. Dabar abi seserys — reguliariosios pionierės. Matydama tokį nuostabų rezultatą, Kafa, kurią irgi išsekino darbas visą dieną toje pačioje kompanijoje ir kuriai buvo sunku tarnauti pionieriui privalomą laiką, pasiėmė Magali ir pasiūlė tą patį. Pasiūlymas taip pat buvo priimtas. Tad keturios seserys dabar gali tarnauti pionierėmis vietoj dviejų, kurios jau ruošėsi palikti nuolatinį tarnavimą. Išradingumas ir iniciatyva davė naudą.

17—21. Kaip viena sutuoktinių pora peržiūrėjo savo gyvenimo tikslus ir koks to rezultatas?

¹⁷ Ir dar pagalvok apie pasiaukojantį Ivonos kelią, kuriuo ji eina pastarąjį dešimtmetį. Štai ką ji parašė Sargybos bokšto bendruomenei 1982-ųjų gegužę:

¹⁸ „Aš su šeima 1982-ųjų spalį aplankiau Bruklino Betelį. Pamačiusį jį, panorau pasisiūlyti ten dirbti. Aš perskaičiau pareiškimą, kuriame buvo vienas įsidėmėtinas klausimas: ‛Kiek vidutiniškai valandų tu skyrei skelbimo tarnybai per paskutinius šešis mėnesius? Jei vidutiniškai mažiau nei dešimt valandų, paaiškink, kodėl.’ Aš negalėjau nurodyti svarios priežasties, todėl užsibrėžiau tikslą ir jį pasiekiau per penkis mėnesius.

¹⁹ Nors ir turėjau keletą pasiteisinimų, kodėl nesu pionierė, tačiau kai perskaičiau Jehovos Liudytojų 1983-iųjų metraštį (anglų k.), įsitikinau, jog kiti įveikė didesnes kliūtis už manąsias, kad taptų pionieriais. Todėl 1983-iųjų balandį aš palikau pelningą nuolatinį darbą ir 1983-iųjų rugsėjo 1-ąją įstojau į pionierių gretas.

²⁰ Aš džiaugiausi 1985-ųjų balandį tekėdama už puikaus tarnybinio padėjėjo. Po trejų metų srities kongrese klausantis kalbos apie pionierišką tarnybą mano vyras pasilenkė prie manęs ir paklausė: ‛Ar tu matai kokią nors priežastį, trukdančią man pradėti pionieriaus tarnybą nuo rugsėjo 1-osios?’ Jis prisidėjo prie manęs šiame darbe ateinantiems dvejiems metams.

²¹ Mano vyras taip pat pasisiūlė dirbti dvi savaites Bruklino Betelio statybose ir padavė pareiškimą dalyvauti Tarptautinės statybos programoje. Tad 1989-ųjų gegužę mudu išvykome mėnesiui į Nigeriją padėti filialo statyboje. Rytoj mes išvykstame į Vokietiją, kur mums paruoš vizas įvažiavimui į Lenkiją. Mudu džiūgaujame, kad galime dalyvauti įgyvendinant šį istorinį statybų projektą ir dalyvauti šioje naujo tipo visalaikėje tarnyboje.“

22. a) Kaip galime nelauktai, kaip Petras, tapti suklupimo akmeniu? b) Nuo ko nepriklauso pasiaukojantis tarnavimas Jehovai?

²² Jei tu pats negali būti pionieriumi, ar gali paskatinti kitus nuolat tarnaujančius tvirtai laikytis savo privilegijos ir galbūt net padėti jiems tai atlikti? O gal tu būsi kaip kai kurie geranoriški šeimos nariai ar draugai, kurie kaip Petras gali sakyti visalaikiui tarnautojui neapsunkinti savęs, būti sau geram, nesuprasdami, kad tai gali tapti suklupimo akmeniu? Tiesa, jeigu pionieriaus sveikata yra rimtame pavojuje arba jei jis nepaiso krikščioniškų įsipareigojimų, jam galbūt reikės kuriam laikui palikti nuolatinį tarnavimą. Pasiaukojantis tarnavimas Jehovai nepriklauso nuo tarnybinio pavadinimo: pionierius, Betelio darbuotojas ar kas nors kitas. Greičiau tai priklauso nuo to, kokios mes asmenybės: kaip mąstome, ką darome, kaip elgiamės su kitais, kaip gyvename.

23. a) Kaip mes ir toliau galime džiaugtis būdami Dievo bendradarbiai? b) Kokį užtikrinimą turime Žydams 6:10-12?

²³ Jei iš tikrųjų turime pasiaukojančią dvasią, mes džiaugsimės būdami Dievo bendradarbiai (1 Korintiečiams 3:9). Mums bus malonu žinoti, kad džiuginam Jehovos širdį (Patarlių 27:11). Ir mes turime užtikrinimą, kad Jehova niekada nepamirš ir nepaliks mūsų, kol būsime jam ištikimi (Žydams 6:10-12).

[Išnaša]

Kaip tu manai?

◻ Kaip nelauktai Petras tapo suklupimo akmeniu pasiaukojimo kelyje?

◻ Ką reiškia išsižadėti savęs?

◻ Kaip krikščionis neša savo kančių stulpą?

◻ Kaip mes ugdome ir išsaugome pasiaukojančią dvasią?

◻ Kokia jėga žadina pasiaukojančią dvasią?

[Iliustracija 10 puslapyje]

Ar tu pasiruošęs išsižadėti savęs, imti savo kančių stulpą ir nepaliaujamai sekti Jėzumi?