Jėzus pagydo demono apsėstą berniuką

Nusileidę nuo kalno Jėzus, Petras, Jokūbas ir Jonas grįžta pas kitus mokinius. O čia šurmuliuoja didelė minia. Aplink mokinius susibūrę Raštų aiškintojai – tarp jų verda karštas ginčas. Išvydę Jėzų žmonės apsidžiaugia ir pribėga jo pasveikinti. Jėzus paklausia: „Dėl ko su jais ginčijatės?“ (Morkaus 9:16).

Vienas vyras iš minios parpuola prieš Jėzų ant kelių ir ima aiškinti: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave savo sūnų. Jis apsėstas dvasios, todėl negali kalbėti. Toji dvasia sugriebia jį, bloškia ant žemės, tada jis apsiputoja, ima griežti dantimis ir netenka jėgų. Prašiau tavo mokinių, kad ją išvarytų, bet jie nepajėgė“ (Morkaus 9:17, 18).

Raštų aiškintojai, matyt, nepraleido progos paniekinti ir pašiepti mokinių dėl to, kad berniuko išgydyti jiems nepavyko. Taigi prieš atsakydamas anam vyrui Jėzus pirmiau kreipiasi į minią. „O netikinti ir pikta karta! – sako jis. – Kiek ilgai turėsiu būti su jumis ir jus kęsti?“ Šiuos griežtus žodžius Jėzus, be abejo, taiko mokinius užsipuolusiems Raštų aiškintojams. Tada Jėzus atsigręžia į sergančio vaiko tėvą ir paliepia: „Atvesk čia savo sūnų“ (Luko 9:41).

Vos tik berniukas ateina pas Jėzų, piktoji dvasia bloškia jį ant žemės ir ima smarkiai tąsyti. Vaikas raičiojasi, iš burnos bėga putos.

– Kiek seniai jam taip darosi? – paklausia Jėzus tėvo.

– Nuo pat mažens. Ji dažnai bloškia jį tai į ugnį, tai į vandenį, norėdama pražudyti. Jei ką nors gali, pagailėk mūsų ir padėk, – maldauja vyras (Morkaus 9:21, 22).

Kadangi net Jėzaus mokiniai nesugebėjo berniukui padėti, vyras visiškoj nevilty.

– „Jei gali“?! Tikintis gali viską, – užtikrintai taria Jėzus.

– Tikiu! – sušunka vyras. – Padėk man tikėti tvirčiau! (Morkaus 9:23, 24)

Jėzus mato, kad renkasi vis daugiau žmonių. Visų akivaizdoje jis sudraudžia demoną: „Nebylumo ir kurtumo dvasia, įsakau tau iš jo išeiti ir daugiau negrįžti!“ Klykdama ir baisiai berniuką tąsydama dvasia išeina, ir jis lieka gulėti tarsi negyvas. „Jis mirė!“ – pamano žmonės (Morkaus 9:25, 26). Tačiau Jėzus paima berniuką už rankos ir šis atsistoja – visiškai sveikas! (Mato 17:18) Žmonės tiesiog apstulbę.

Prieš kurį laiką, kai Jėzus išsiuntė apaštalus skelbti gerosios naujienos, išvaryti piktąsias dvasias jiems pavykdavo. Tad įėję į namus, atskirai nuo kitų, jie ima teirautis Jėzaus: „Kodėl mums nepavyko jos išvaryti?“ Jėzus paaiškina, kad jiems trūko tikėjimo, ir priduria: „Šita padermė neišvaroma niekaip kitaip, tik malda“ (Morkaus 9:28, 29). Kad šis galingas demonas išeitų, mokiniams reikėjo tvirtai tikėti ir karštai melsti Dievo pagalbos.

„Iš tiesų sakau jums, – tęsia Jėzus, – jeigu jūsų tikėjimas bus bent kaip garstyčios grūdelis, jūs tarsite šiam kalnui: ‘Persikelk iš čia tenai’, ir jis persikels. Jums nebus nieko neįmanomo“ (Mato 17:20). Kokia didi tikėjimo galia!

Kliūtys tarnauti Jehovai kartais gali atrodyti didžiulės ir neįveikiamos – it koks kalnas. Tačiau jei ugdysimės tikėjimą, tuos kalnus tikrai pakelsime.