Kokia yra vienintelė Raštu pagrįsta priežastis krikščionims skirtis?

KALNO PAMOKSLE Jėzus Kristus pareiškė: „Taip pat buvo pasakyta: ‛Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą.’ O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, — jei ne ištvirkavimo atveju, — skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda — svetimauja“ (Mato 5:31, 32). Taigi pasakęs fariziejams, jog Mozė leido atleisti žmonas, nors „pradžioje taip nebuvo“, Jėzus tarė: „Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, — jei ne dėl ištvirkavimo, — ir veda kitą, svetimauja“ (Mato 19:8, 9). Šiandien „ištvirkautojus“ ir „svetimautojus“ iš esmės skiriame. Kaip dabar priimta, ištvirkavimu kaltinami nevedę asmenys, kurie savo noru lytiškai santykiauja su kuo nors iš priešingos lyties. Svetimautojai yra susituokę vyrai ir moterys, savo noru lytiškai santykiaujantys su kitos lyties asmeniu, kuris nėra jų teisėtas sutuoktinis. Tačiau žodis „ištvirkavimas“ yra graikiško žodžio por·neiʹa vertimas ir apima visas neteisėto lytinio santykiavimo rūšis už Raštu pagrįstos santuokos ribų. Todėl Jėzaus žodžiai iš Mato 5:32 ir 19:9 reiškia, kad vienintelė skyrybų priežastis, iš tikrųjų nutraukianti santuokos ryšį, yra por·neiʹa — vieno iš sutuoktinių neištikimybė. Tada Kristaus pasekėjas, jeigu nori, gali skirtis, ir tokios skyrybos suteikia jam teisę tuoktis su kitu tinkamu krikščioniu (1 Korintiečiams 7:39).

Susituokusio asmens lytiniai santykiai su tos pačios lyties asmeniu (homoseksualizmas) yra nepadorūs ir bjaurūs. Taip besielgiantys ir neatgailaujantys asmenys nepaveldės Dievo Karalystės. Biblijoje, be abejo, smerkiamas ir lytinis santykiavimas su gyvuliais (Kunigų 18:22, 23; Romiečiams 1:24-27; 1 Korintiečiams 6:9, 10). Šie ypač šlykštūs veiksmai pavadinti viena plačia sąvoka por·neiʹa. Įsidėmėtina, kad Mozės įstatyme už homoseksualizmą ir lytinius santykius su gyvuliais buvo numatyta mirties bausmė, o nekaltasis sutuoktinis po to galėdavo vėl tuoktis (Kunigų 20:13, 15, 16).

Jėzus Kristus nurodė, jog „kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mato 5:28). Bet Jėzus nepasakė, kad širdyje puoselėjamas, tačiau neįvykdytas veiksmas yra pagrindas skirtis. Kristaus žodžiai rodo, jog širdį reikia saugoti tyrą ir nedera įsileisti į ją netinkamų minčių bei troškimų (Filipiečiams 4:8; Jokūbo 1:14, 15).

Žydų rabinų įstatymas pabrėžė sutuoktinių abipusę lytinio gyvenimo pareigą, ir leido vyrui atleisti savo žmoną, jeigu ši negalėjo turėti vaikų. Tačiau Raštas neduoda krikščionims teisės skirtis su savo sutuoktiniu dėl tokios priežasties. Ilgalaikis žmonos nevaisingumas nepaskatino Abraomo palikti Saros, Izaoko — skirtis su Rebeka, Jokūbo — su Rachele ar kunigo Zacharijo — su Elzbieta (Pradžios 11:30; 17:17; 25:19-26; 29:31; 30:1, 2, 22-25; Luko 1:5-7, 18, 24, 57).

Rašte nėra nurodymo, leidžiančio krikščioniui skirtis su santuokiniu partneriu dėl to, kad šis fiziškai nesugeba atlikti lytinio akto, tampa psichiniu ligoniu ar suserga nepagydoma ar bjauria liga. Meilė, kurią turi parodyti krikščionis, paskatins jį ne skirtis su savo partneriu, o gailestingai elgtis su juo (Efeziečiams 5:28-31). Biblija neduoda krikščionims teisės skyryboms ir dėl skirtingos religijos; iš tiesų joje kalbama, kad likdamas su netikinčiu sutuoktiniu krikščionis gali palenkti jį į teisingą tikėjimą (1 Korintiečiams 7:12-16; 1 Petro 3:1-7).

Kalno pamoksle Jėzus pasakė, jog „kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, — jei ne ištvirkavimo atveju, — skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda — svetimauja“ (Mato 5:32). Tuo Kristus parodė, kad jeigu vyras skiriasi su žmona ne dėl jos „ištvirkavimo“ (por·neiʹa), o dėl kitos priežasties, jis duoda progą jai ateityje svetimauti, nes toks išsiskyrimas nėra visiškai teisėtas ir ji negali tekėti už kito vyro bei turėti su juo lytinių santykių. Kai Kristus pasakė, jog kas „atleistąją veda — svetimauja“, jis turėjo omenyje moterį, išsiskyrusią ne dėl „ištvirkavimo“ (por·neiʹa), o dėl ko nors kito. Tokia moteris, nors išsiskyrusi teisėtai, nebus išsiskyrusi Rašte nurodytu pagrindu.

Morkus, kaip ir Matas (Mato 19:3-9), užrašė Jėzaus nurodymus fariziejams dėl skyrybų ir pacitavo Kristaus žodžius: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“ (Morkaus 10:11, 12). Panašiai teigiama ir Luko 16:18: „Kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą — svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja.“ Skaitant šias Rašto eilutes atskirai, atrodo, kad Kristaus pasekėjams draudžiamos bet kokios skyrybos, ar pagaliau, kad išsiskyręs asmuo turi teisę vėl tuoktis tik mirus jo santuokiniam partneriui. Tačiau Morkaus ir Luko užrašytus Jėzaus žodžius galima geriau suprasti remiantis išsamesniu teiginiu, užrašytu Mato evangelijoje. Matas įterpia frazę „jei ne dėl ištvirkavimo“ (Mato 19:9; taip pat žiūrėk Mato 5:32). Tuo jis parodo, kad Morkaus ir Luko apie skyrybas užrašyti Jėzaus žodžiai taikomi tada, jei buvo išsiskirta dėl ko nors kito, o ne dėl neištikimo partnerio „ištvirkavimo“ (por·neiʹa).

Biblija neįpareigoja skirtis su svetimavusiu, bet atgailaujančiu sutuoktiniu. Krikščionis vyras ar žmona gali atleisti, kaip ir Ozėjas, atrodo, priėmė atgal savo neištikimą žmoną Gomerą, ar kaip Jehova pasigailėjo atgailaujančio Izraelio, nusikaltusio dvasiniu svetimavimu (Ozėjo 3).

Būtina laikytis pradinės Dievo nurodytos normos

Jėzaus Kristaus žodžiai, be abejo, rodo, jog reikia laikytis aukštų santuokos normų, duotų Jehovos Dievo pačioje pradžioje, ir kad tampantiems Jėzaus mokiniais tai yra būtina. Nors Mozės įstatymo leistos nuolaidos tebegaliojo, tikrieji Jėzaus mokiniai, vykdantys jo Tėvo valią ir ‛vykdantys’ arba taikantys Jėzaus žodžius (Mato 7:21-29), nebesinaudojo tomis nuolaidomis ir nebesielgė su savo sutuoktiniais ‛kietaširdiškai’ (Mato 19:8). Kaip tikrieji mokiniai, jie nebepažeidinėjo pradinių Dievo principų dėl santuokos ir nesiskyrė su savo santuokiniais partneriais dėl bet kokios priežasties, o tik dėl Jėzaus aiškiai nurodytosios — „ištvirkavimo“ (por·neiʹa).

Nesusituokęs asmuo, ištvirkaujantis su prostitute, tampa su ja „vienu kūnu“. Taip ir svetimautojas tampa „vienu kūnu“ ne su savo teisėta žmona, o su ištvirkėle, su kuria jis lytiškai santykiauja. Svetimautojas nusikalsta ne tik savo kūnui, bet ir savo teisėtai žmonai, kuri iki tol buvo su juo „vienas kūnas“ (1 Korintiečiams 6:16-18). Dėl to svetimavimas, remiantis Dievo principais, yra tvirtas pagrindas nutraukti santuokos ryšį. Jei toks pagrindas yra, skyrybos oficialiai ir galutinai panaikina teisėtą santuokos sąjungą, ir nekaltasis partneris gali iš naujo garbingai tuoktis (Žydams 13:4).