Žodinis įstatymas. Kodėl jis buvo užrašytas?

KODĖL daugelis pirmojo šimtmečio žydų nepripažino Jėzaus Mesiju? Vienas liudytojas praneša: „Kai Jėzus atėjo į šventyklą ir pradėjo mokyti, prisiartino prie jo aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų, kurie klausė: ‛Kokia galia tai darai? Kas tau davė šitą galią?’“ (Mato 21:23) Jų nuomone, Visagalis Dievas žydų tautai davė Torą (Įstatymą), o ji suteikė tam tikriems vyrams įgaliojimus nuo Dievo. Ar Jėzus turėjo tokius įgaliojimus?

Jėzus didžiai gerbė Torą ir tuos, kuriems ji iš tiesų suteikė įgaliojimus (Mato 5:17-20; Luko 5:14; 17:14). Tačiau jis smerkdavo žmones, laužančius Dievo įsakymus (Mato 15:3-9; 23:2-28). Tokie vyrai laikėsi tradicijų, pavadintų žodiniu įstatymu. Jėzus nepripažino šio įstatymo galios. Dėl to daugelis nepripažino jo Mesiju. Jie manė, kad tik tas, kuris palaiko jų vadovų tradicijas, gali tikėtis Dievo paramos.

Kaip atsirado šis žodinis įstatymas? Kaip atsitiko, kad žydai prilygino jį rašytiniam Įstatymui, išdėstytam Rašte? Ir jeigu tai buvo žodinė tradicija, kodėl galiausiai ją užrašė?

Iš kur kilo tradicijos?

1513 metais p. m. e. prie Sinajaus kalno izraelitai sudarė sandorą su Jehova Dievu. Per Mozę jie gavo tos sandoros įstatus (Išėjimo 24:3). Laikydamiesi šių nurodymų, jie būtų buvę ‛šventi, kaip ir jų Dievas yra šventas’ (Kunigų 11:44). Pagal Įstatymo sandorą, svarbią vietą Jehovos garbinime užėmė paskirtų kunigų aukojamos aukos. Reikėjo pagrindinės garbinimo vietos; galiausiai ja tapo Jeruzalės šventykla (Pakartoto Įstatymo 12:5-7; 2 Kronikų 6:4-6).

Mozės įstatyme bendrais bruožais buvo nurodyta, kaip Izraelio tauta turėjo garbinti Jehovą. Tačiau kai kurios detalės nebuvo tiksliai nusakytos. Pavyzdžiui, Įstatymas draudė dirbti per Šabą, bet jame nebuvo nustatytas aiškus skirtumas tarp darbo ir kitos veiklos (Išėjimo 20:10).

Jeigu Jehova būtų manęs, jog tai padaryti tinkama, jis būtų suteikęs detalius nurodymus visais galimais klausimais. Tačiau Dievas sukūrė žmones su sąžine ir leido jiems laisvai, savo noru jam tarnauti, laikantis jo įstatų. Remdamiesi Įstatymu, kunigai, levitai ir teisėjai sprendė teismines bylas (Pakartoto Įstatymo 17:8-11). Daugėjant bylų, nusistovėjo tam tikri precedentai, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą. Be to, tėvas sūnui perduodavo žinias, kaip eiti kunigo pareigas Jehovos šventykloje. Kuo ilgiau gyvavo tauta, tuo daugiau buvo sukurta tradicijų.

Vis dėlto Izraelio garbinimas rėmėsi Mozei duotu rašytiniu įstatymu. Išėjimo 24:3, 4 sakoma: „Mošė tat atėjo ir papasakojo tautai visus Viešpaties žodžius ir įsakymus; o visa tauta atsakė vienu balsu: Įvykdysime visus Viešpaties žodžius, kuriuos jis pasakė. Mošė surašė visus Viešpaties žodžius.“ Dievas savo sandorą su izraelitais sudarė pagal šiuos rašytinius įsakymus (Išėjimo 34:27). Iš tikrųjų Rašte niekur nepaminėta, kad yra koks nors žodinis įstatymas.

„Kas tau davė šitą galią?“

Pagal Mozės įstatymą, svarbiausi religiniai vadovai bei mokytojai buvo kunigai, Aarono palikuonys (Kunigų 10:8-11; Pakartoto Įstatymo 24:8; 2 Kronikų 26:16-20; Malachijo 2:7). Tačiau bėgant šimtmečiams kai kurie kunigai tapo neištikimi ir sugedo (1 Samuelio 2:12-17, 22-29; Jeremijo 5:31; Malachijo 2:8, 9). Graikijos viešpatavimo laikotarpiu daugelis kunigų ėjo į kompromisus dėl religijos. Antrajame amžiuje p. m. e. fariziejai — kunigija nepasitikinti nauja judaizmo grupė — ėmė kurti tradicijas, pagal kurias paprastas žmogus galėjo laikyti save tokiu pat šventu, kaip ir kunigas. Šios tradicijos daugeliui patiko, tačiau jos buvo nepriimtinas Įstatymo priedas (Pakartoto Įstatymo 4:2; 12:32).

Fariziejai tapo naujaisiais Įstatymo žinovais, manydami darą darbą, kurio nedaro kunigai. Kadangi Mozės įstatymas nesuteikė jiems įgaliojimų, jie mistinėmis užuominomis bei kitomis priemonėmis, tarytum patvirtinančiomis jų pažiūras, naujai aiškino Raštą.a Būdami svarbiausi šių tradicijų prižiūrėtojai bei rėmėjai, jie padėjo naujos Izraelio vadovybės pamatą. Iki pirmojo m. e. amžiaus fariziejai tapo viešpataujančia judaizmo jėga.

Berinkdami jau esamas žodines tradicijas ir beieškodami biblinės dingsties sukurti jų dar daugiau, fariziejai pamatė, kad jų veiklai reikia suteikti autoritetingumo. Taip gimė nauja idėja apie šių tradicijų kilmę. Rabinai pradėjo mokyti: „Mozė gavo Torą ant Sinajaus ir perdavė ją Jozuei, Jozuė — vyresniesiems, o vyresnieji — pranašams. Pranašai perdavė ją didžiojo susirinkimo vyrams“ (Avot 1:1, Mišna).

Sakydami „Mozė gavo Torą“, rabinai nurodė ne tik rašytinius įstatymus, bet ir visas savo žodines tradicijas. Jie tvirtino, kad šias žmonių sugalvotas bei išplėtotas tradicijas Dievas davė Mozei prie Sinajaus. Rabinai mokė, kad Dievas nepaliko žmonėms patiems užpildyti spragas, bet žodžiu nusakė tai, ko nėra rašytiniame įstatyme. Pasak jų, Mozė perdavė šį žodinį įstatymą kartoms ne per kunigus, o per kitus vadovus. Fariziejai teigė esą tikrieji šio „nenutrūkusio“ vadovavimo paveldėtojai.

Įstatymo krizė ir nauja išeitis

Jėzus, kurio iš Dievo gautais įgaliojimais abejojo žydų religiniai vadovai, išpranašavo šventyklos sunaikinimą (Mato 23:37—24:2). Romėnams 70 m. e. metais sugriovus šventyklą, jau nebebuvo galima įvykdyti Mozės įstatymo reikalavimų dėl aukojimo ir kunigiškos tarnybos. Dievas sudarė naują sandorą Jėzaus aukos pagrindu (Luko 22:20). Mozės įstatymo sandora baigėsi (Žydams 8:7-13).

Užuot žvelgę į šiuos įvykius kaip į įrodymą, kad Jėzus yra Mesijas, fariziejai surado kitą sprendimą. Jie jau buvo pasisavinę daugelį kunigų įgaliojimų. Sunaikinus šventyklą, jie galėjo žengti dar vieną žingsnį. Rabinų akademija Jamnijoje tapo pertvarkyto sinedriono — žydų aukščiausiojo teismo centru. Jamnijoje, vadovaujant Johananui ben Zakajui ir Gamalieliui II, judaizmas buvo iš esmės pertvarkytas. Rabinų vadovaujamos apeigos sinagogoje pakeitė kunigų prižiūrimą garbinimą šventykloje. Aukas pakeitė maldos, ypač Permaldavimo dieną. Fariziejai įtikinėjo, kad Mozei prie Sinajaus duotame žodiniame įstatyme tai jau buvo numatyta ir paruošta.

Rabinų akademijos įgijo didesnį autoritetą. Jų mokymo programos pagrindas buvo karšti žodinio įstatymo aptarimai, mokymasis bei taikymas. Anksčiau žodinis įstatymas rėmėsi Rašto paaiškinimais — midrašu. Dabar, daugėjant tradicijų, jų imta mokyti bei jas sisteminti atskirai. Kiekviena žodinio įstatymo taisyklė buvo sutrumpinta iki lengvai įsimenamų ir dažnai melodijai pritaikytų posakių.

Kodėl reikėjo užrašyti žodinį įstatymą?

Dėl rabinų akademijų bei taisyklių gausos iškilo naujas sunkumas. Mokslininkas rabinas Adinas Steinzalcas aiškina: „Kiekvienas mokytojas mokė savaip ir žodines taisykles formuluodavo savitai. ... Jau nebepakako žinoti savo mokytojo mokymus; studentai privalėjo susipažinti ir su kitų mokytojų darbais... Tad dėl ‛žinių sprogimo’ jie buvo priversti iškalti daugybę medžiagos.“ Šioje padrikos informacijos jūroje studentų atmintis buvo nepaprastai apkrauta.

Antrajame m. e. amžiuje Bar Kochbos vadovaujamas žydų sukilimas prieš Romą sukėlė smarkius rabinų mokslininkų persekiojimus. Buvo nužudytas žymiausias rabinas Akiba, rėmęs Bar Kochbą, ir daugelis kitų mokslininkų. Rabinai baiminosi, kad atsinaujinęs persekiojimas gali sunaikinti jų žodinį įstatymą. Jie manė, kad tradicijas geriausia perduoti žodžiu: iš mokytojo — mokiniui, tačiau pasikeitusios aplinkybės paskatino sukurti organizuotą struktūrą, kad išminčių mokymai būtų išsaugoti ir nebūtų užmiršti visam laikui.

Santykinės taikos su Roma laikotarpiu — antrojo m. e. amžiaus pabaigos ir trečiojo šimtmečio pradžios — žymiausias rabinas Judas ha-Nasis subūrė gausų mokslininkų būrį ir surinko daugybę žodinių tradicijų į vientisą sistemą, sudarytą iš šešių skyrių, kurių kiekvieną padalijo į 63 mažesnes dalis. Šis veikalas buvo pavadintas Mišna. Žodinio įstatymo žinovas Efraimas Urbachas pastebi: „Mišna... tapo tokia pripažinta ir autoritetinga, kokia niekada nebuvo tapusi jokia kita knyga, išskyrus Torą.“ Mesijas buvo atmestas, šventykla sugriauta, tačiau dėl Mišnoje išsaugoto žodinio įstatymo prasidėjo nauja judaizmo era.

[Išnaša]

[Iliustracija 26 puslapyje]

Kodėl dauguma žydų nepripažino Jėzaus vadovavimo?