Kas yra Dievo Karalystė?

„Ši geroji naujiena apie karalystę...“ (MATO 24:14).

SAKYDAMAS garsųjį Kalno pamokslą Jėzus savo sekėjams davė pavyzdį, kaip melstis. Jis ragino prašyti Dievą: „Teateinie tavo karalystė.“ Milijonai tikinčiųjų maldą „Tėve mūsų“ moka atmintinai ir žodis žodin dažnai ją kartoja. Kaip rašoma vienoje enciklopedijoje, tai „pagrindinė malda, visų krikščionių kalbama per pamaldas“. Tačiau kas yra ta Karalystė ir kas bus, kai ji ateis, daugelis menkai tenusimano (Mato 6:9, 10).

Ir nieko keista. Krikščionijos dvasininkų aiškinimai apie Karalystę yra prieštaringi, painūs, sunkiai suprantami. Štai vienas teigia, kad Dievo Karalystė yra „kažkas antgamtiška, [...] tai vidinis ryšys su gyvuoju Dievu [...], Dievo esybės patyrimas, vedąs vyrus ir moteris į išganymą“. Pasak kito, Karalystės evangelija yra „mokymas apie bažnyčią“. Katalikų Bažnyčios Katekizme rašoma: „Dievo karalystė yra teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.“

Daug aiškesnį apibūdinimą rasite antrame šio žurnalo puslapyje: „Dievo Karalystė, danguje veikianti valdžia, greit pašalins visą blogį ir pavers žemę rojumi.“ Pažiūrėkime, ar toks aiškinimas pagrįstas Biblija.

Būsimieji žemės valdovai

Karalystė — tai valdžia, kurios galva yra karalius. Dievo Karalystės Karaliumi paskirtas iš numirusių prikeltasis Jėzus Kristus. Pranašas Danielius regėjime matė, kaip Jėzus įžengia į sostą: „Vis stebėdamas nakties regėjimus, pamačiau tarsi žmogaus sūnų [Jėzų], ateinantį dangaus debesimis. Jis priėjo prie Ilgaamžio [Dievo Jehovos], ir buvo jam pristatytas. Jam buvo duota valdžia, garbė ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, o jo karalystė niekada nebus sunaikinta“ (Danieliaus 7:13, 14).

Ta Karalystė, kaip rašoma Danieliaus knygoje, bus įkurta ir įtvirtinta Dievo. Ji pašalins visas žmonių valdžias ir pati niekada nebus nuversta. Antrajame šios knygos skyriuje pasakojama, kad Dievas Babilono karaliui siuntė sapną: jis regėjo didžiulę statulą, vaizduojančią viena po kitos einančias pasaulio imperijas. Pranašas Danielius tą sapną išaiškino. „O anų karalių dienomis, — sakė jis, — dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Ji sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai“ (Danieliaus 2:28, 44).

Dievo Karalystės Karalius valdys ne vienas. Tarnaudamas žemėje Jėzus savo ištikimus apaštalus patikino, kad šie drauge su kitais bus prikelti gyventi danguje ir užims jiems skirtus sostus (Luko 22:28-30). Kadangi Karalystė, kaip Jėzus mokė, yra danguje, apie sostus, aišku, kalbėjo netiesiogine prasme. Kristaus bendravaldžiai bus žmonės „iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių, — rašoma Biblijoje ir priduriama: — Iš jų tu padarei mūsų Dievui karalystę bei kunigus, ir jie karaliaus žemėje“ (Apreiškimo 5:9, 10).

Kodėl naujiena apie Karalystę yra gera

Kaip matome, Jėzui Kristui bus pavaldžios „visų kalbų tautos ir gentys“, dar pasakyta, kad jo bendravaldžiai „karaliaus žemėje“. Kas tad bus tos Karalystės valdiniai? Tai žmonės, kurie atsiliepia į šiandien skelbiamą gerąją naujieną. Be to, ateityje iš mirusių bus prikelta daugybė žmonių ir jiems atsivers galimybė gyventi amžinai.

Biblijoje vaizdingai aprašoma, kaip valdant Karalystei bus laiminama žmonija. Štai keli pavyzdžiai:

„Karus visoje žemėje jis sustabdo, lankus sutrupina, ietis sulaužo, skydus į ugnį sumeta“ (Psalmyno 46:10 [46:9, Brb]).

„Jie statysis namus ir patys juose gyvens, veis vynuogynus ir patys valgys jų vaisių. Statysis ne tam, kad kiti gyventų jų namuose, sodins ne tam, kad kiti valgytų vaisius“ (Izaijo 65:21, 22).

„[Dievas] nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimo 21:3, 4).

„Tada akliesiems bus atmerktos akys, kurtiesiems atvertos ausys. Tada raišasis šokinės tartum elnias, dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis“ (Izaijo 35:5, 6).

„Ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo [Jėzaus] balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi“ (Jono 5:28, 29).

„Romieji paveldės žemę ir gėrėsis gausia gerove“ (Psalmyno 37:11).

Argi tai ne gera naujiena?! Išsipildžiusios pranašystės byloja, kad Dievo Karalystė žemę ims valdyti visai netrukus.

Apie ką ta geroji naujiena?

„Ši geroji naujiena...“ (MATO 24:14).

KRIKŠČIONYS yra įpareigoti pranešti „gerąją naujieną apie karalystę“ kitiems, aiškinti, kad Karalystė — tai valdžia, ateityje teisingai valdysianti visą pasaulį. Posakis „geroji naujiena“, arba „evangelija“, Biblijoje vartojamas kalbant ne tik apie Karalystę. Pavyzdžiui, joje yra minima „išgelbėjimo Evangelija“ (Efeziečiams 1:13), „Dievo Evangelija“ (Romiečiams 15:16), „Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Evangelija“ (Morkaus 1:1).

Trumpai tariant, geroji naujiena apima visa, ko mokė Jėzus ir apie ką rašė jo mokiniai. Prieš įžengdamas į dangų Jėzus savo sekėjams prisakė: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mato 28:19, 20). Taigi krikščionių pareiga ne tik pasakoti kitiems apie Karalystę, bet ir ruošti Jėzaus mokinius.

O ką galima pasakyti apie bažnyčias? Ar jos paiso Kristaus priesako? Tie, kurie nesupranta, kas yra Karalystė, — o tokių, reikia pripažinti, nemažai, — negali ir kitiems apie ją teisingai paaiškinti. Dvasiniai vadovai verčiau kalba, kas žmogaus ausiai malonu, kaip antai apie nuodėmių atleidimą ir tikėjimą Jėzumi Kristumi. Taip pat į savo pusę žmones palenkti stengiasi imdamiesi socialinės veiklos, steigdami ligonines, mokyklas, prieglaudas vargšams. Tokiomis pastangomis dvasininkai, aišku, pritraukia į bažnyčias daugiau lankytojų, tačiau tikrų krikščionių, trokštančių laikytis to, ko mokė Jėzus, jie neruošia.

Štai ką rašo vienas teologas: „Retas kuris iš krikščionių religijos veikėjų ir vadovų neigtų, jog turime ruošti mokinius, privalome mokyti juos visko, ką Jėzus įsakė. [...] Jėzaus nurodymai šiuo klausimu juk yra vienareikšmiai. Tik mes jų nevykdome. Ir per daug nesistengiame. Regis, nė nežinome, kaip tai daryti.“

Kaip parodė Jungtinėse Valstijose atlikta apklausa, 95 procentai katalikų sutinka, jog gerąją naujieną skelbti reikalauja jų religija. Tačiau, daugumos nuomone, geriausias būdas skelbti gerąją žinią yra ne kalbėti apie ją, o gyventi taip, kad būtum pavyzdys kitiems. Viena apklausos dalyvė pasakė: „Evangelizacija — nėra žodžiai, žodžiai, žodžiai. Mes turime patys būti Geroji Naujiena.“ Apklausą surengusiame žurnale U.S. Catholic buvo rašoma, kad daugelis žmonių apie savo tikėjimą nenori kalbėti „dėl bažnyčios reputaciją sutepusių sekso skandalų ir dėl painių doktrinų“.

Vienas metodistų vyskupas apgailestavo, kad jo bažnyčių nariai susiskaldę ir sutrikę, stokoja drąsos vykdyti savo misiją, laikosi maždaug tokių pat vertybių kaip ir visuomenė. Su nusivylimo gaidele jis paklausė: „Kurgi tie pareigingi Karalystės evangelijos skelbėjai?“

Į šį klausimą vyskupas neatsakė. Tačiau atsakymas yra, ir jį sužinosite kitame straipsnyje.

[Anotacija 6 puslapyje]

Geroji naujiena — tai tiesa apie Dievo Karalystę ir apie išgelbėjimą per tikėjimą Jėzumi Kristumi