12. a) Ką Jėzus pasakė apie dvasinę šviesą? b) Kaip galime skleisti savo šviesą?

¹² Didžiausia mūsų geradarystė žmogui — vesti jį į Dievo dvasinę šviesą (Ps 43:4 [43:3, Brb]). Jėzus pavadino savo mokinius „pasaulio šviesa“ ir ragino juos skleisti tą šviesą, kad žmonės matytų jų gerus darbus. Taip dvasinė šviesa spindės „žmonių akivaizdoje“, tai yra žmonijos laimei. (Perskaityk Mato 5:14-16.) Šiandieną mūsų šviesa šviečia, jeigu darome artimui gera ir kartu su brolija skelbiame gerąją naujieną „visame pasaulyje“, „visoms tautoms“ (Mt 26:13; Mk 13:10). Kokia tai mums garbė!

15. Kaip savo gerais darbais kai kuriuos paveikiame?

¹⁵ Paminėjęs degantį žiburį Jėzus savo mokiniams tarė: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“ Savo gerais darbais kai kuriuos paskatiname šlovinti Dievą ir jam tarnauti. Argi dėl to nereikėtų ir toliau ‘spindėti tarsi žiburiams pasaulyje’? (Fil 2:15)

16. Ko iš mūsų reikalaujama, jei esame „pasaulio šviesa“?

¹⁶ Jeigu esame „pasaulio šviesa“, aišku, turime skelbti žinią apie Karalystę ir ruošti mokinius. Bet iš mūsų reikalaujama ir dar kai ko. „Elkitės kaip šviesos vaikai, — rašė apaštalas Paulius. — O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa“ (Ef 5:8, 9). Turime visada pavyzdingai laikytis aukštų Dievo normų. Sekime apaštalo Petro patarimu: „Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna pavyzdingas, kad, nors dabar jie šmeižia jus kaip piktadarius, pažinę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną“ (1 Pt 2:12). O ką daryti, jei mūsų santykiai su kuriuo nors bendratikiu darosi įtempti?