Ar tu mokai kaip Jėzus?

„Minios buvo giliai jo mokslo paliestos, nes jis mokė jas kaip turįs įgaliojimą ir ne kaip jų Rašto žinovai“ (MATO 7:28, 29, NTP).

1. Kas sekė paskui Jėzų, kai jis mokė Galilėjoje, ir kokia buvo Jėzaus reakcija?

KUR tik Jėzus ėjo, minios rinkosi prie jo. „Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales.“ Pasklidus garsui apie jo veiklą, „paskui jį sekė ištisi pulkai žmonių iš Galilėjos, Dekapolio, Jeruzalės, Judėjos ir Užjordanės“ (Mato 4:23, 25). Juos matydamas, „jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“. Kai jis mokė, jie galėjo jausti tą jo gailestį arba švelnią meilę; tai buvo tarsi raminantis balzamas ant jų žaizdų, traukęs juos prie jo (Mato 9:35, 36).

2. Kas dar, be Jėzaus stebuklų, traukė didžiules minias?

² Kaip stebuklingai Jėzus gydė fizines negalias — apvalydavo raupsuotuosius, kurtiesiems grąžindavo klausą, akliesiems — regėjimą, luošiesiems — sugebėjimą vaikščioti, mirusiuosius grąžindavo į gyvenimą! Žinoma, šie įspūdingi Jehovos galios pasireiškimo per Jėzų parodymai turėjo pritraukti didžiules minias! Bet juos traukė ne tik stebuklai; didelės minios ėjo ir dėl dvasinio išgydymo, kurį suteikdavo Jėzus mokydamas. Atkreipk dėmesį į tai, kaip jos reagavo, pavyzdžiui, išgirdusios jo garsųjį Kalno pamokslą: „Kai Jėzus buvo pabaigęs šituos žodžius, minios buvo giliai jo mokslo paliestos, nes jis mokė jas kaip turįs įgaliojimą ir ne kaip jų Rašto žinovai“ (Mato 7:28, 29, NTP). Jų rabinai mokydami rėmėsi senovės rabinų žodinėmis tradicijomis. Jėzus juos mokė turėdamas įgaliojimą iš Dievo: „Ką aš kalbu, tai kalbu taip, kaip Tėvas yra man pasakęs“ (Jono 12:50, NTP).

Jo mokymas pasiekdavo širdį

3. Koks buvo skirtumas tarp to, kaip pateikė savo mokymą Jėzus ir kaip Rašto aiškintojai bei fariziejai?

³ Skirtumas tarp Jėzaus mokymo ir Rašto aiškintojų bei fariziejų mokymo buvo ne tik turinio atžvilgiu — Dievo tiesos ir joms priešpriešintos žmonių sugalvotos varginančios žodinės tradicijos, — bet ir tuo, kaip tas mokymas buvo pateikiamas. Rašto aiškintojai ir fariziejai buvo pasipūtę ir šiurkštūs, išdidžiai reikalaujantys išaukštinančių titulų ir į minias žiūrintys su panieka bei pašaipa kaip į ‛prakeiktuosius’. O Jėzus buvo romus, švelnus, geras, užjaučiantis bei dažnai nusileidžiantis, ir jis buvo vedamas gailesčio jiems. Žodžiai, kuriais Jėzus mokė, buvo ne tik teisingi, bet ir patrauklūs, iš širdies einantys, tokie, kurie pataikydavo tiesiai į klausytojų širdis. Jo džiaugsminga žinia traukė žmones prie jo, skatino juos anksti ateiti į šventyklą jo pasiklausyti, laikytis arti jo ir su malonumu klausytis. Būriais jie ateidavo jo pasiklausyti sakydami: „Dar niekad žmogus nėra taip kalbėjęs, kaip šitas žmogus kalba!“ (Jono 7:46-49, NTP; Morkaus 12:37; Luko 4:22; 19:48; 21:38).

4. Kas Jėzaus skelbime ypač traukdavo daugelį žmonių?

⁴ Aišku, viena iš priežasčių, dėl kurios žmones patraukdavo jo mokymas, buvo ta, jog jis naudojo vaizdingus pavyzdžius. Jėzus matė tą patį, ką ir kiti, bet jis galvojo apie dalykus, kurie jiems niekada net į galvą neateidavo. Lelijos, augančios laukuose; paukščiai, besukantys savo lizdus; vyrai, sėjantys grūdus; piemenys, beatsinešantys paklydusius ėriukus; moterys, siuvančios lopus ant senų rūbų; vaikai, žaidžiantys turguje; žvejai, traukiantys savo tinklus, — įprasti dalykai, kuriuos visi matė, — niekada nebuvo banalūs Jėzaus akyse. Kur bepažvelgdavo, jis matė, ką galėtų panaudoti kaip vaizdingą pavyzdį apie Dievą ir Jo Karalystę arba įrodyti teiginį apie jį supančią visuomenę.

5. Kuo Jėzus paremdavo savo pavyzdžius ir kodėl jo palyginimai būdavo efektyvūs?

⁵ Jėzaus pavyzdžiai paremti kasdieniškais dalykais, kuriuos žmonės daug kartų matė, o kai tiesos susiejamos su šiais gerai žinomais dalykais, jos greitai ir giliai įsirėžia į klausančiųjų protus. Tokios tiesos pasidaro ne tik girdėtos; jos tampa vaizdiniais, ir vėliau jas lengva prisiminti. Jėzaus palyginimai pasižymėjo paprastumu, buvo neperkrauti neesmine medžiaga, kuri būtų galėjusi trukdyti ir užkirsti kelią jiems suprasti tiesas. Atkreipkime dėmesį, pavyzdžiui, į palyginimą apie draugiškąjį samarietį. Iš jo galima aiškiai suprasti, kas yra geras artimas (Luko 10:29-37). Taip pat ir palyginimas apie du sūnus: vienas sakė dirbsiąs vynuogyne, bet nedirbo, o kitas, kuris sakė nedirbsiąs, dirbo. Galima greitai suvokti, kas yra tikrojo paklusnumo esmė — padaryti skirtą darbą (Mato 21:28-31). Jėzui gyvai mokant, nė vienas žmogus nenuobodžiavo ir neklaidžiojo savo mintimis. Jie buvo labai užsiėmę klausymu ir įsivaizdavimu.

Jėzus nusileisdavo, kai to reikalaudavo meilė

6. Kada ypač naudinga būti supratingam, arba nuolaidžiam?

⁶ Daug kartų, kai Biblijoje kalbama apie supratingumą, išnašoje nurodoma, jog tai reiškia būti nuolaidžiam. Dievo išmintis yra nuolaidi, kai yra lengvinančios aplinkybės. Mes kartais turime būti supratingi, arba nuolaidūs. Vyresnieji turėtų būti pasiruošę nusileisti, kai to reikalauja meilė ir pagrindą tam duoda rodoma atgaila (1 Timotiejui 3:3; Jokūbo 3:17). Jėzus davė nuostabų nuolaidumo pavyzdį, darydamas išimtis bendroms taisyklėms, kai to reikalavo gailestis ir užuojauta.

7. Kokie yra keletas pavyzdžių, kai Jėzus buvo nuolaidus?

⁷ Jėzus kartą pasakė: „Kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“ Bet jis neatmetė Petro, nors Petras ir išsigynė jo tris kartus. Buvo lengvinančios aplinkybės, į kurias Jėzus, aišku, atsižvelgė (Mato 10:33; Luko 22:54-62). Buvo lengvinančios aplinkybės ir tada, kai nešvari, kraujoplūdžiu serganti moteris pažeidė Mozės Įstatymą prisijungdama prie minios. Jėzus ir jos nepasmerkė. Jis suprato jos neviltį (Morkaus 1:40-42; 5:25-34; žiūrėk taip pat Luko 5:12, 13). Jėzus buvo sakęs savo apaštalams neskelbti, jog jis Mesijas, tačiau jis nesilaikė įsikibęs tos taisyklės, kai samarietei prie šulinio pasisakė esąs Mesijas (Mato 16:20; Jono 4:25, 26). Visais šiais atvejais nuolaidumas buvo tinkamas dėl meilės, gailestingumo ir užuojautos (Jokūbo 2:13).

8. Kada Rašto aiškintojai ir fariziejai buvo pasiruošę pažeisti taisykles ir kokiu atveju to nedarė?

⁸ Visiškai kitaip elgėsi nenuolaidūs Rašto aiškintojai ir fariziejai. Patys jie sulaužydavo šabo tradicijas, kad galėtų nuvesti savo jautį prie vandens. Arba jeigu jų jautis ar sūnus būtų įkritęs į šulinį, jie būtų pažeidę šabą, kad jį ištrauktų. Bet paprastiems žmonėms jie nenorėjo nė trupučio nusileisti! Jie ‛nenorėjo jų [reikalavimų] nė pirštu pajudinti’ (Mato 23:4; Luko 14:5). Jėzui žmonės buvo svarbiau už daugumą taisyklių; fariziejams taisyklės buvo svarbiau už žmones.

Kaip jis tapo „įsakymo sūnumi“

9, 10. Po to, kai Jėzaus tėvai sugrįžo į Jeruzalę, kur jie rado Jėzų ir ką parodė Jėzaus klausinėjimas?

⁹ Kai kurie apgailestauja, kad aprašytas tėra tik vienas įvykis iš Jėzaus vaikystės. Tačiau daugelis nesupranta, kokia didelė to įvykio reikšmė. Apie jį mums pranešama Luko 2:46, 47: „Po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais.“ Kitelo žodyne Theological Dictionary of the New Testament iškeliama idėja, kad šiuo atveju graikiškas žodis, išverstas žodžiu ‛klausinėti’, nebuvo tik berniukams būdingas klausinėjimas iš smalsumo. Tas žodis galėtų būti vartojamas kalbant apie klausinėjimą, naudojamą teisminio tyrimo, tardymo, kryžminės apklausos metu, netgi apie „tiriančius ir suktus fariziejų ir sadukiejų klausimus“, pavyzdžiui, tokius, kurie paminėti Morkaus 10:2 ir 12:18-23.

¹⁰ Tas pats žodynas tęsia: „Atsižvelgiant į šią vartoseną, galima paklausti, ar... Luko 2:46 labiau parodo ne klausimais išreikštą berniuko smalsumą, o veikiau Jo sėkmingą diskutavimą. [Eilutė] 47 gerai derintųsi prie pastarojo požiūrio.“a Roderamas 47 eilutę išvertė pateikdamas tai kaip dramatišką konfrontaciją: „Dabar visi, kurie jį girdėjo, buvo netekę žado dėl jo supratimo ir atsakymų.“ Robertsono leidinyje Word Pictures in the New Testament sakoma, kad jų nepaliaujamas nustebimas reiškia, jog „jie stovėjo lyg nesavi, tarsi jų akys būtų išsprogusios“.

11. Kaip Marija ir Juozapas reagavo į tai, ką jie matė bei girdėjo, ir ką nurodo vienas teologijos žodynas?

¹¹ Kai Jėzaus tėvai galiausiai atėjo į šventyklą, „jie buvo labai nustebinti“ (Luko 2:48, ŠvR). Robertsonas sako, kad graikiškas žodis šiame posakyje reiškia „pritrenkti, smūgiu priblokšti“. Jis priduria, kad Juozapas ir Marija „buvo pritrenkti“ to, ką matė ir girdėjo. Tam tikra prasme Jėzus jau tada buvo nuostabus mokytojas. Ir turint omenyje šį incidentą šventykloje, Kitelo leidinyje tvirtinama, kad „Jėzus jau Savo vaikystėje pradėjo konfliktą, kuriame Jo priešininkai galiausiai turės pasiduoti“.

12. Kuo pasižymėjo vėlesnės Jėzaus diskusijos su religiniais vadovais?

¹² Ir jie iš tikrųjų pasidavė! Po daugelio metų kaip tik tokiu klausinėjimu Jėzus triuškino fariziejus, kol jie ‛nebedrįso nuo tos dienos jį klausinėti’ (Mato 22:41-46). Sadukėjai panašiai buvo nutildyti prikėlimo klausimu ir ‛daugiau nebedrįso jo klausinėti’ (Luko 20:27-40). Ne geriau sekėsi ir Rašto aiškintojams. Po to, kai vienas iš jų padiskutavo su Jėzumi, „niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti“ (Morkaus 12:28-34).

13. Dėl ko atsitikimas šventykloje buvo toks reikšmingas Jėzaus gyvenime ir kokia gali būti prielaida apie Jėzaus naujai atsiradusį supratimą?

¹³ Kodėl aprašymui iš Jėzaus vaikystės buvo parinktas būtent šis atsitikimas su Jėzumi ir mokytojais šventykloje? Tai buvo žymaus pasikeitimo Jėzaus gyvenime taškas. Kai jam buvo maždaug 12 metų, jis tapo tuo, ką žydai vadintų „įsakymo sūnumi“, atsakingu už visų jo įsakų laikymąsi. Kai Marija pasiskundė, kad jis jai ir Juozapui sukėlė sielvartą, jos sūnaus atsakymas parodė, kad jis turbūt suvokė stebuklingą savo gimimą ir savo, kaip Mesijo, ateitį. Tai parodo jo pasakymas, jog pačia tiesiogine prasme, jo Tėvas — Dievas: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Tarp kitko, tai pirmieji Biblijoje užrašyti Jėzaus žodžiai, ir jie parodo, jog jis žinojo, kokiam tikslui Jehova pasiuntė jį į žemę. Taigi visas šis epizodas labai svarbus (Luko 2:48, 49).

Jėzus myli ir supranta vaikus

14. Kokius įdomius punktus iš aprašymo apie paauglį Jėzų šventykloje galėtų įsidėmėti jaunuoliai?

¹⁴ Šis aprašymas turėtų ypač sudominti jaunuolius. Jis parodo, kaip, matyt, stropiai Jėzus studijavo augdamas. Rabinai šventykloje buvo apimti pagarbios baimės dėl šio dvylikamečio „įsakymo sūnaus“ išminties. Vis dėlto jis toliau dirbo su Juozapu dailidės dirbtuvėje, ‛buvo klusnus’ jam bei Marijai ir augo „malone Dievo ir žmonių akyse“ (Luko 2:51, 52).

15. Kaip Jėzus palaikydavo jaunuolius savo žemiškos tarnybos metu ir ką tai reiškia jauniems žmonėms dabar?

¹⁵ Savo žemiškos tarnybos metu Jėzus labai palaikydavo jaunuolius: „Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai, pamatę stebuklus, kuriuos jis padarė, ir vaikus, šaukiančius šventykloje: ‛Osana Dovydo Sūnui!’, įpyko ir prikišo jam: ‛Ar girdi, ką jie sako?’ Jėzus atsiliepė: ‛Girdžiu. Argi niekada nesate skaitę: „Iš vaikų ir kūdikių lūpų parengei sau gyrių“?’“ (Mato 21:15, 16; Psalmių 8:3). Lygiai taip jis šiandien palaiko šimtus tūkstančių jaunų žmonių, kurie išlaiko savo dorumą ir teikia gyrių; kai kurie iš jų tai darė netgi savo gyvybės kaina!

16. a) Kokią pamoką davė Jėzus savo apaštalams pastatydamas į jų tarpą mažą vaiką? b) Kokiu lemiamu savo gyvenimo laikotarpiu Jėzus vis dėlto turėjo laiko vaikams?

¹⁶ Kai apaštalai ginčijosi, kuris iš jų didžiausias, Jėzus pasakė 12-ai: „‛Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!’ Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir apsikabinęs jį pasakė: ‛Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs’“ (Morkaus 9:35-37). Be to, keliaudamas paskutinį kartą į Jeruzalę patirti baisų kankinimą ir mirtį, jis skyrė laiko vaikams: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė.“ Po to jis „laimino juos apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas“ (Morkaus 10:13-16).

17. Kodėl Jėzui buvo lengva bendrauti su vaikais ir ką vaikai turi apie jį prisiminti?

¹⁷ Jėzus žino, kaip jaučiasi vaikas suaugusiųjų pasaulyje. Jis gyveno su suaugusiaisiais, dirbo su jais, patyrė, ką reiškia būti paklusniam jiems, ir taip pat jam teko pajusti tą šilumą ir saugumą, kai esi jų mylimas. Vaikai, tas pats Jėzus yra jūsų draugas; jis mirė dėl jūsų, ir jūs gyvensite amžinai, jeigu klausysite jo įsakymų (Jono 15:13, 14).

18. Kokios jaudinančios minties mes neturime išleisti iš galvos, ypač sunkumų arba pavojaus metu?

¹⁸ Daryti taip, kaip įsako Jėzus, ne taip jau sunku, kaip galbūt atrodo. Jaunuoliai, jis pasiruošęs palaikyti jus ir visus kitus, lygiai kaip skaitome Mato 11:28-30: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą [arba „Ateikite po mano jungu su manimi“, išnaša, NW] ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ Tik įsivaizduokite, kai jūs einate per gyvenimą tarnaudami Jehovai, Jėzus eina šalia jūsų, darydamas jungą švelnų, o naštą lengvą. Tai yra jaudinanti mintis mums visiems!

19. Kokius klausimus apie Jėzaus mokymo būdą mes turėtume kartkarčiais apžvelgti?

¹⁹ Apžvelgę keletą Jėzaus mokymo būdų, galime paklausti, ar mes mokome kaip Jėzus? Kai mes matome tuos, kurie fiziškai serga arba dvasiškai badauja, ar mes esame gailesčio skatinami padaryti viską, ką galime, kad jiems padėtume? Kai mokome kitus, ar mes mokome Dievo Žodžio, o gal, kaip fariziejai, mokome savo pačių idėjų? Ar mes pasiruošę pastebėti mus supančius kasdieniškus dalykus, kurie gali būti panaudoti dvasinėms tiesoms paaiškinti, įsivaizduoti, suformuoti ir supratimui padidinti? Ar mes vengiame griežto tam tikrų taisyklių laikymosi, kai dėl esamų aplinkybių meilę ir gailestingumą galima geriau išreikšti nesilaikant tokių taisyklių? O kaip dėl vaikų? Ar mes parodome jiems tokį pat švelnų dėmesį ir meilingą gerumą, kokį rodė Jėzus? Ar tu skatini savo vaikus studijuoti taip, kaip Jėzus studijavo būdamas berniukas? Ar tu, kaip Jėzus, veiksi su tvirtumu, bet būsi pasiruošęs priimti atgailaujančiuosius šiltai, taip, kaip višta surenka viščiukus po savo sparnais? (Mato 23:37).

20. Kokia džiaugsminga mintimi mes galime pasiguosti tarnaudami savo Dievui?

²⁰ Jeigu mes stengsimės daryti viską, ką galime, kad mokytume kaip Jėzus, jis tikrai leis mums ‛ateiti po jo jungu su juo’ (Mato 11:28-30).

[Išnaša]

Ar tu prisimeni?

◻ Kodėl minios rinkosi prie Jėzaus?

◻ Kodėl Jėzus kartais nesilaikydavo kai kurių taisyklių?

◻ Ko mes galime išmokti iš to, kaip Jėzus klausinėjo šventyklos mokytojus?

◻ Ko galima pasimokyti iš Jėzaus santykių su vaikais?