Žodis, kuris reiškė tiek daug

„MOTERIE.“ Bibliniais laikais toks kreipinys buvo įprastas ir pagarbus. Šį kreipinį ne sykį pavartojo Jėzus. Kartą, norėdamas išgydyti sulinkusią ir negalinčią atsitiesti moteriškę, kenčiančią jau aštuoniolika metų, jis pasakė: „Moterie, esi išvaduota iš savo negalės“ (Lk 13:10–13). Panašiai Jėzus kreipėsi net į savo motiną (Jn 19:26; 20:13). Anuomet buvo ir dar vienas kreipinys. Juo išreikšdavo ne tik pagarbą, bet ir šiltesnius jausmus.

Biblijoje užrašyti keli atvejai, kai į moterį buvo kreipiamasi itin maloniu ir švelniu žodžiu – „dukterie“. Jėzus jį pavartojo kalbėdamas su moterimi, kuri jau dvylika metų sirgo kraujoplūdžiu. Pagal Mozės įstatymą, dėl tokios ligos moteris buvo nešvari ir nuo kitų turėjo laikytis skyrium, tad eidama prie Jėzaus ji, galima sakyti, Įstatymui nusižengė (Kun 15:19–27). Tačiau vargšelė žūtbūt troško pasveikti. Biblijoje sakoma, kad ji „buvo prisikentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, tačiau jai nė kiek nepagerėjo, darėsi tik blogiau“ (Mk 5:25, 26).

Moteris tyliai įsimaišė į minią ir prisiartinusi Jėzui iš nugaros palietė jo drabužio kutus. Jos kraujavimas bemat liovėsi! Moteris tikėjosi likti nepastebėta, tačiau Jėzus tuomet paklausė: „Kas mane palietė?“ (Lk 8:45–47) Biblijoje rašoma, kad moteris, „išsigandusi ir drebanti, [...] priėjo ir, parpuolusi priešais jį, papasakojo visą tiesą“ (Mk 5:33).

Norėdamas ją nuraminti, Jėzus švelniai tarė: „Drąsiau, dukterie“ (Mt 9:22). Pasak kai kurių biblistų, hebrajiškas ir graikiškas žodžiai, verčiami „duktė“, nebūtinai nurodo giminystės ryšį – jais gali būti išreiškiami gerumo ir šilumos kupini jausmai. Moterį Jėzus toliau ramino: „Tavo tikėjimas tave išgydė. Eik rami ir būk pasveikusi nuo savo sunkios ligos“ (Mk 5:34).

Žodžiu „dukterie“ į moabitę Rūtą kreipėsi turtingas izraelitas Boazas. Moteris tikriausiai jautėsi nesmagiai rinkdama miežių derliaus likučius nepažįstamojo lauke. Tačiau lauko šeimininkas Boazas ją drąsino: „Ar girdi, mano dukterie? Į kitą lauką rankioti neik, iš čia nesitrauk.“ Rūta puolė kniūbsčia ir paklausė, kodėl Boazas jai, svetimšalei, toks geras. Šis pasakė: „Aš gerai žinau visa, ką esi padariusi savo anytai [našlei Noomei]. [...] Teatlygina gausiai tau Viešpats už tavo poelgį“ (Rūt 2:8–12).

Kokį puikų pavyzdį Jėzus ir Boazas paliko krikščionių bendruomenės ganytojams! Kartais kokiai nors sesei gali prireikti padrąsinimo ar Biblija pagrįsto patarimo. Pora vyresniųjų tada gali su ja susitikti ir pasikalbėti. Pirmiausia maldoje jie paprašys Jehovos vadovavimo, po to leis sesei išsipasakoti, atidžiai išklausys. Tada vyresnieji galės švelniai ją nuraminti ir paguosti Šventojo Rašto žodžiais (Rom 15:4).