Ko pamoko atsitikimas su figmedžiu?

Pirmadienio popietę Jėzus iš Jeruzalės pareina į Betaniją, įsikūrusią rytiniame Alyvmedžių kalno šlaite. Jis tikriausiai nakvoja pas Lozorių, Mariją ir Mortą – savo draugų namuose.

Išaušus nisano 11-osios rytui, Jėzus su mokiniais vėl eina į Jeruzalę. Šiandien Jėzus lankysis šventykloje paskutinį kartą. Ir paskutinį kartą prieš savo mirtį jis mokys žmones viešai. Netrukus su apaštalais jis švęs Paschą, įsteigs savo mirties minėjimą ir galiausiai bus nuteistas myriop.

Eidami per Alyvmedžių kalną jie pamato figmedį, kurį Jėzus vakar prakeikė. „Rabi̇̀, žiūrėk! – sako Petras. – Figmedis, kurį prakeikei, nudžiūvo!“ (Morkaus 11:21)

Nudžiovindamas medį Jėzus norėjo kai ko pamokyti: „Iš tiesų sakau jums: jeigu turėsite tikėjimą ir neabejosite, gebėsite padaryti ne tik tai, ką aš padariau su figmedžiu. Jūs pasakysite šitam kalnui: ‘Pakilk ir meskis į jūrą’, ir taip įvyks. Jei tikėsite, gausite visa, ko tik maldoje prašytumėte“ (Mato 21:21, 22). Jau ir anksčiau Jėzus yra sakęs, kad tikėjimas turi galią net kalnus išjudinti (Mato 17:20).

Atsitikimas su figmedžiu mokiniams dar kartą paliudija, kiek daug gali tikėjimas Dievu. „Visa, ko meldžiate ir prašote, tikėkite jau gavę, ir turėsite tai“, – sako Jėzus (Morkaus 11:24). Tikėjimo svarbą turi suvokti visi Jėzaus sekėjai, ypač apaštalai, nes priešakyje jų laukia sunkūs išbandymai. Figmedis, kurį Jėzus nudžiovino, taip pat pailiustruoja vieną reikšmingą faktą, susijusį su Izraelio tauta.

Kaip tas sužaliavęs figmedis, tauta apie save sudaro klaidingą įspūdį. Izraelitus su Jehova sieja ypatinga sandora ir iš pažiūros Dievo Įstatymo jie laikosi. Tačiau apskritai paėmus tauta neturi tikėjimo – ji neduoda priderančių vaisių. Žmonės atstūmė net paties Dievo Sūnų! Nudžiovindamas figmedį Jėzus parodo, koks bus šios bevaisės, netikinčios tautos galas.

Netrukus Jėzus su mokiniais pasiekia Jeruzalę. Kaip pratęs, jis ateina į šventyklą ir ima mokyti žmones. Čia prie Jėzaus prisistato aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji. Matyt, turėdami omenyje vakarykštį įvykį, kai Jėzus iš šventyklos išvarė prekeivius ir pinigų keitėjus, jie ima priekaištauti: „Kokią teisę turi visa tai daryti? Kas tau tokią teisę davė?“ (Morkaus 11:28).

Į klausimą Jėzus atsako klausimu. „Paklausiu jus vieno dalyko, – pradeda jis. – Jei man atsakysite, tai ir aš pasakysiu, kokią turiu teisę visa tai daryti. Kas suteikė teisę Jonui krikštyti – dangus ar žmonės? Atsakykite man.“ Jėzaus priešininkai jaučiasi sugauti. „Jeigu sakysime, kad dangus, jis paklaus: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’, – svarsto tarpusavyje. – Bet negi sakysime, kad žmonės?“ Tie religininkai bijo minios, nes visi laiko Joną pranašu (Morkaus 11:29–32).

Aukštieji kunigai ir vyresnieji nesugalvoja, kaip Jėzui atsakyti. „Mes nežinome“, – tepasako. Tuomet Jėzus pareiškia: „Tai ir aš nesakysiu jums, kokią teisę turiu tai daryti“ (Morkaus 11:33).