Tarp apaštalų kyla ginčas

Nuplaudamas apaštalams kojas Jėzus pamokė juos nuolankiai tarnauti kitiems. Ir tikrai ne be priežasties. Nors šie vyrai nuoširdžiai myli Dievą, jie vis dar turi kovoti su viena yda – noru iškelti save aukščiau kitų (Morkaus 9:33, 34; 10:35–37). Ši jų yda išlenda net ir dabar, tokį ypatingą vakarą.

Apaštalai ima karštai ginčytis, kuris iš jų laikytinas didžiausiu (Luko 22:24). Tik įsivaizduokime, kaip Jėzus nuliūsta matydamas, kad jo draugai vėl susikivirčijo.

Savo mokinius jis pataiso ramiai, be jokio pykčio. „Tautų karaliai savo žmonėms viešpatauja ir jų valdovai vadinami geradariais. Jūs tokie nebūkite, – sako Jėzus. – [...] Kas gi didesnis: kuris valgo ar kuris patarnauja? [...] O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja.“ Išties, Jėzus nuolankiai tarnavo kitiems ir paliko puikų pavyzdį (Luko 22:25–27).

Kad ir netobuli, su trūkumais, apaštalai ištikimai sekė Jėzumi ir daug su juo ištvėrė. Todėl Jėzus sako: „Sudarau su jumis sandorą dėl Karalystės, kaip ir mano Tėvas yra su manimi sudaręs sandorą“ (Luko 22:29). Ši sandora tarp Jėzaus ir apaštalų laiduoja, kad jie paveldės dangaus Karalystę ir bus jo bendravaldžiai.

Visa tai dar priešaky, o kol kas jie tėra paprasti, silpni žmonės. Jėzus iš anksto perspėja: „Šėtonas pareikalavo, kad būtų leista jus išsijoti tarsi kviečius“ (Luko 22:31). Mokinių laukia didelis išbandymas – jie bus supurtyti tarsi kviečiai siete. Kaip sijojami kviečiai pabyra, taip Jėzaus mokiniai išsisklaidys. „Dėl manęs šiąnakt jūs visi suklupsite, kaip ir parašyta: ‘Kirsiu ganytojui, ir kaimenės avys išsisklaidys’“, – sako Jėzus (Mato 26:31; Zacharijo 13:7).

Petras su įsitikinimu taria: „Jei visi kiti ir sukluptų dėl tavęs, aš niekada nesuklupsiu!“ (Mato 26:33). Tačiau, anot Jėzaus, Petras dar šiąnakt, gaidžiui nė dukart nepragydus, jo išsižadės. „Aš karštai meldžiausi, kad tavo tikėjimas neužgestų, – sako jam Jėzus. – Tad kai jau būsi atsigavęs, stiprink savo brolius“ (Luko 22:32). Petras vis tiek atkakliai tvirtina: „Net jeigu man tektų mirti su tavimi, nieku gyvu tavęs neišsižadėsiu“ (Mato 26:35). Panašiai kalba ir kiti apaštalai.

Jėzus mokiniams sako: „Dar truputį pabūsiu su jumis, vaikeliai. Jūs manęs ieškosite, bet sakau jums dabar tą patį, ką esu sakęs žydams: kur aš einu, jūs negalite nueiti. Duodu jums naują įsakymą: mylėkite vienas kitą. Kaip aš jus mylėjau, taip ir jūs vienas kitą mylėkite. Jei vieni kitus mylėsite, visi matys, kad esate mano mokiniai“ (Jono 13:33–35).

Girdėdamas, kad Jėzus ruošiasi išeiti ir su jais bus nebeilgai, Petras paklausia:

– Viešpatie, o kur tu eini?

Jėzus atsako:

– Dabar tu negali paskui mane sekti ten, kur aš einu, bet vėliau seksi.

– Viešpatie, kodėl negaliu sekti paskui tave dabar? – nesupranta Petras. – Aš savo gyvybę už tave atiduosiu! (Jono 13:36, 37)

Šįvakar Jėzus taip pat duoda apaštalams naujų nurodymų, susijusių su evangelizacijos darbu. Kai prieš kurį laiką Jėzus siuntė juos po Galilėją, jiems nereikėjo pasiimti nei piniginės, nei kelionmaišio (Mato 10:5, 9, 10). „Argi jums ko nors trūko?“ – klausia Jėzus. Mokiniai patvirtina, kad nieko netrūko. „O dabar, – sako Jėzus, – kas turi piniginę, tegu ją pasiima, taip pat tepasiima kelionmaišį; ir kas neturi kalavijo, teparduoda savo apsiaustą ir tenusiperka. Mat, sakau jums, turi išsipildyti žodžiai, užrašyti apie mane: ‘Jis buvo priskaitytas prie piktadarių.’ Tai, kas apie mane parašyta, pildosi“ (Luko 22:35–37).

Netrukus Jėzų prikals prie stulpo šalia nusikaltėlių – taip jis bus priskaitytas prie piktadarių. O jo sekėjams ateis sunkūs laikai – juos ims aršiai persekioti. Apaštalų manymu, tiems sunkumams jie yra pasiruošę. „Viešpatie, štai čia turime du kalavijus“, – sako jie. Jėzus taria: „Užteks“ (Luko 22:38). Tai, kad jie turi kalavijų, netrukus suteiks Jėzui galimybę pamokyti juos kai ko svarbaus.