„Įtaigiai kalbėjo“

8. Ką, pateptas šventąja dvasia, Jėzus buvo įgalintas daryti ir kam jis savo galią naudojo?

⁸ Kol gyveno Nazarete, Jėzus, matyt, stebuklų nedarė. Tačiau 29 m. e. m., kai būdamas maždaug 30-ies pasikrikštijo, viskas pasikeitė (Luko 3:21–23). Biblijoje rašoma: „Visi kalbėjo apie Jėzų iš Nazareto, – kaip Dievas patepė jį šventąja dvasia, suteikė jam galios, kaip jis vaikščiojo darydamas gera ir gydydamas visus, kuriuos vargino Velnias“ (Apaštalų darbų 10:38). Žodžiai „darydamas gera“ leidžia suprasti, kad Jėzus jam suteiktą galią naudojo geriems tikslams. Pateptas šventąja dvasia, jis tapo pranašu, „Dievo ir žmonių akyse darė įstabius darbus ir įtaigiai kalbėjo“ (Luko 24:19).

9–11. a) Kur dažniausiai mokydavo Jėzus ir kokia nelengva užduotis jam teko? b) Kodėl minios stebėjosi Jėzaus mokymu?

⁹ Jėzaus kalba buvo išties įtaigi. Jis dažnai mokydavo atvirose vietose – ant ežero kranto, ant kalvos šlaito, gatvėje, turgavietėje (Morkaus 6:53–56; Luko 5:1–3; 13:26). Jeigu Jėzaus kalba nesudomindavo, klausytojas galėdavo bet kada pasitraukti. O jei žmogus Jėzaus pamokymus vertino, turėjo gerai juos įsidėmėti, nes užrašyti jie buvo tik praėjus nemažai metų. Vadinasi, Jėzui reikėjo mokyti taip, kad žmonėms būtų įdomu, aišku ir kad jie lengvai viską įsimintų. O taip kalbėti Jėzus tikrai mokėjo. Pavyzdžiu paimkime Kalno pamokslą.

¹⁰ Vieną 31 m. e. m. rytą ant kalvos prie Galilėjos ežero susirinko minios žmonių. Vieni atkeliavo iš Jeruzalės ir kitų Judėjos vietų – sukorė 100 ar daugiau kilometrų. Kiti atėjo iš Tyro ir Sidono miestų, įsikūrusių šiaurėje, prie jūros. Tarp susirinkusių buvo daug ligotų žmonių. Įsivaizduok, kaip jie stengėsi Jėzų paliesti, kad išgytų. Ir Jėzus visus juos išgydė. Tada ėmė sakyti savo garsųjį pamokslą (Luko 6:17–19). Tai, ką išgirdo, žmonėms padarė neišdildomą įspūdį. Kodėl?

¹¹ Vienas žmogus, girdėjęs tą pamokslą, po daugelio metų rašė: „Minios jo mokymu didžiai stebėjosi, nes jo žodžiai turėjo galią, kitaip nei Raštų aiškintojų“ (Mato 7:28, 29). Taip, klausytojai pajautė Jėzaus žodžių galią. Jis kalbėjo Dievo vardu ir savo pamokymus grindė jo Žodžiu (Jono 7:16). Jėzus mokė aiškiai, įtikinamai, jo argumentai buvo nenuneigiami. Jis gebėjo ne tik išdėstyti dalyko esmę, bet ir pasiekti klausytojų širdis. Jėzus mokė, kur rasti laimę, kaip melstis, ką reiškia ieškoti Dievo Karalystės, kaip užsitikrinti saugią ateitį (Mato 5:3–7:27). Tiesos ir teisingumo ištroškę žmonės neliko abejingi. Jie buvo pasirengę išsižadėti savęs ir visko atsisakyti, kad tik galėtų sekti Kristumi (Mato 16:24; Luko 5:10, 11). Taip, Jėzaus žodžiai buvo labai paveikūs.

„Darė įstabius darbus“

12, 13. Kodėl galima sakyti, kad Jėzaus darbai buvo įstabūs? Pateik pavyzdžių.

¹² Jėzus taip pat darė „įstabius darbus“ (Luko 24:19). Evangelijose minima per 30 konkrečių stebuklų, kuriuos jis padarė Jehovos jam suteikta galia (Luko 5:17).b Iš to naudą patyrė tūkstančiai žmonių. Pavyzdžiui, Jėzus du kartus stebuklingai pamaitino didžiulę minią. Sykį tarp susirinkusiųjų vien vyrų buvo 5000, kitą sykį – 4000. O kur dar moterys ir vaikai, kurių galėjo būti ne vienas tūkstantis (Mato 14:13–21; 15:32–38).

¹³ Jėzaus stebuklai buvo įvairūs. Jis turėjo galią išvaryti demonus (Luko 9:37–43). Sykį pavertė vandenį vynu (Jono 2:1–11). O įsivaizduok, kaip turėjo apstulbti jo mokiniai, pamatę jį einantį ežero paviršiumi! (Jono 6:18, 19) Jėzus lengvai išgydydavo visokias ligas, net ir labai sunkias (Morkaus 3:1–5; Jono 4:46–54). Vienus žmones jis išgydė per atstumą, kitus – prisilietimu (Mato 8:2, 3, 5–13). Vieni ligoniai pagydavo akimirksniu, kiti – pamažu (Morkaus 8:22–25; Luko 8:43, 44).

14. Kokiomis aplinkybėmis Jėzus parodė, kad turi galią prikelti mirusiuosius?

¹⁴ Tačiau didžiausią nuostabą kelia Jėzaus galia prikelti žmogų iš mirties. Biblijoje rašoma, kaip jis prikėlė tris žmones: tėvams grąžino dvylikametę dukrelę, našlei – vienturtį sūnų, Mortai ir Marijai – mylimą brolį Lozorių (Luko 7:11–15; 8:49–56; Jono 11:38–44). Visais tais atvejais grąžinti mirusiajam gyvybę Jėzui nebuvo sunku. Štai mergaitę jis atgaivino beveik iškart po jos mirties. Našlės sūnų prikėlė, kai jį nešė laidoti, – tikriausiai tą pačią dieną, kai mirė. O Lozorių Jėzus prikėlė iš mirties, kai kape jis buvo išgulėjęs jau keturias dienas.