Kodėl Jėzus sakė, kad „niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius“?

▪ Biblijos laikais buvo įprasta vyną laikyti odiniuose maišuose (Jozuės 9:13, Brb). Tokios odinės buvo daromos iš naminio gyvulio, pavyzdžiui, jauno ar suaugusio ožio, viso kailio. Iš pradžių nupjaudavo negyvo gyvulio galvą bei kojas, tada atsargiai dirdavo kailį, stengdamiesi neprapjauti pilvo. Paskui odą išdirbdavo ir užsiūdavo visas kiaurumas, neužtaisytą palikdavo gyvulio kaklą ar koją. Šią vynmaišio kiaurumą užkimšdavo kamščiu arba užrišdavo virvele.

Laikui bėgant oda sukietėdavo, prarasdavo elastingumą. Todėl seni vynmaišiai netiko jaunam, rūgti dar nenustojusiam vynui laikyti — kieta senų vynmaišių oda tikriausiai sutrūktų. O nauji vynmaišiai buvo tampresni ir atlaikydavo rūgimo metu susidarančių dujų spaudimą. Taigi Jėzus kalbėjo apie tai, kas buvo gerai žinoma anomis dienomis. Jis pasakė, kas nutiktų laikant jauną vyną senuose vynmaišiuose: „Jaunas vynas suplėšytų vynmaišius, pats ištekėtų, ir vynmaišiai niekais nueitų. Jauną vyną reikia pilti į naujus vynmaišius“ (Luko 5:37, 38).

[Iliustracija 15 puslapyje]

Senas vynmaišis