Įrodyti savo pasiaukojimą „kasdien“

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, tepasiima kasdien ant savęs savo kryžių [„kančių stulpą“, NW] ir teseka mane“ (LUKO 9:23, NTP).

1. Koks yra vienas būdas įvertinti mūsų, kaip krikščionių, sėkmę?

„AR MES iš tikrųjų buvome pasiaukoję žmonės?“ Atsakymas į šį klausimą, pagal Džono F. Kenedžio, 35-ojo Jungtinių Valstijų prezidento, žodžius, yra atsakingų vyriausybės atstovų sėkmės įvertinimo kriterijus. Klausimas gali turėti didesnę reikšmę, — įvertinant mūsų, kaip krikščioniškųjų tarnų, sėkmę.

2. Kaip vienas žodynas apibrėžia žodį „pasiaukojimas“?

² Tačiau kas yra pasiaukojimas? Webster’s Ninth New Collegiate Dictionary (Vebsterio devintasis naujas akademinis žodynas) apibrėžia jį kaip „pasiaukojimo dievybei arba šventai tarnybai aktą ar ritualą“, „paskyrimą ar atidėjimą tam tikram tikslui“, „pasiaukojamą atsidavimą“. Džonas F. Kenedis, matyt, pavartojo šį žodį „pasiaukojamo atsidavimo“ reikšme. Krikščioniui pasiaukojimas reiškia daug daugiau.

3. Kas yra krikščioniškas pasiaukojimas?

³ Jėzus Kristus pasakė savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių [„kančių stulpą“, NW] ir teseka manimi“ (Mato 16:24). Būti atsidėjusiam tarnauti Dievui reiškia ne vien tik atlikti garbinimo veiksmą sekmadienį ar lankantis kokioje nors garbinimo vietoje. Tai apima visą asmens gyvenimo būdą. Būti krikščioniu reiškia išsižadėti, ar atsisakyti, savęs ir tarnauti Dievui, kuriam tarnavo Jėzus Kristus, — Jehovai. Be to, krikščionis pasiima savo „kančių stulpą“ iškęsdamas bet kokias kančias, kurias jis gali patirti kaip Kristaus pasekėjas.

Tobulas pavyzdys

4. Ką simbolizavo Jėzaus krikštas?

⁴ Būdamas žemėje, Jėzus parodė, ką reiškia asmeniui pasiaukoti Jehovai. Jis pasakė: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną.“ Po to pridūrė: „Štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žydams 10:5-7). Kaip pasiaukojusios tautos narys, jis buvo paskirtas Jehovai nuo gimimo. Vis dėlto savo žemiškosios tarnybos pradžioje jis pasisiūlė būti pakrikštytas, kad parodytų savo pasiruošimą vykdyti Jehovos valią, kuri jam, be kita ko, reiškė atiduoti savo gyvybę kaip išperkamąją auką. Tuo jis paliko pavyzdį krikščionims daryti viską, ko tik Jehova nori.

5. Kaip Jėzus parodė pavyzdinį požiūrį į materialinius dalykus?

⁵ Po savo krikšto Jėzus gyveno tokį gyvenimą, kuris galų gale privedė prie pasiaukojamos mirties. Jo nedomino turtų siekimas ar nerūpestingas gyvenimas. Anaiptol, svarbiausia jo gyvenimo dalis buvo jo tarnyba. Jis skatino savo mokinius „pirmiausia ieškoti Dievo karalystės ir jo teisybės“ ir pats gyveno pagal šiuos žodžius (Mato 6:33). Kartą jis netgi pasakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai — lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Mato 8:20). Jis būtų galėjęs pritaikyti savo mokymus tam, kad išviliotų iš savo pasekėjų pinigų. Būdamas dailidė, jis būtų galėjęs skirti laiko padaryti gražių baldų, kad turėtų keletą papildomų sidabrinių. Bet jis nenaudojo savo sugebėjimų materialiniams turtams siekti. Ar mes, kaip pasiaukoję Dievo tarnai, turime tokį teisingą kaip Jėzaus požiūrį į materialinius dalykus? (Mato 6:24-34).

6. Kaip mes galime sekti Jėzumi kaip atsidavę ir pasiaukoję Dievo tarnai?

⁶ Savo tarnybai Dievui skirdamas pirmąją vietą, Jėzus neieškojo savo asmeninės naudos. Jo gyvenimas per trejus su puse tarnybos metų buvo pasiaukojamas. Kartą, po užimtos dienos, net neskyręs laiko pavalgyti, Jėzus negailėjo jėgų mokyti žmones, kurie buvo „suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mato 9:36; Morkaus 6:31-34). Nors buvo „nuvargęs iš kelionės“, jis pats pradėjo pokalbį su samariete moterimi, kuri atėjo prie Jokūbo šulinio Sichare (Jono 4:6, 7, 13-15). Jis visada laikė kitų gerovę svarbesne už savo (Jono 11:5-15). Mes galime sekti Jėzų nuoširdžiai aukodami savo asmeninius interesus tam, kad tarnautume Dievui ir kitiems (Jono 6:38). Galvodami apie tai, kaip mes iš tikrųjų galime patikti Dievui, užuot darę tik minimumą to, ko reikalaujama, mes įrodysime savo pasiaukojimą.

7. Kaip mes galime sekti Jėzumi, kad visada atiduotume garbę Jehovai?

⁷ Jėzus visiškai nesiekė atkreipti dėmesį į save, kai padėdavo žmonėms. Jis buvo pasiaukojęs Dievui vykdyti Jo valią. Todėl jis visada pasirūpindavo, kad Jehovai, jo Tėvui, tektų visa garbė už viską, kas tik būdavo atlikta. Kada vienas didikas pavadino jį „Geruoju Mokytoju“, pavartodamas žodį „geras“ titulo reikšme, Jėzus pataisė jį žodžiais: „Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Luko 18:18, 19, NTP; Jono 5:19, 30). Ar mes, kaip Jėzus, skubame atiduoti garbę Jehovai, užuot prisiėmę ją sau?

8. a) Kaip Jėzus, būdamas pasiaukojęs žmogus, laikėsi atskirai nuo pasaulio? b) Kaip mes turime sekti juo?

⁸ Per visą savo paaukoto gyvenimo žemėje laiką Jėzus įrodė, jog jis atsidėjo tarnauti Dievui. Jis išliko švarus, kad galėtų atiduoti save kaip „avinėlį be kliaudos ir dėmės“ ir tapti išperkamąja auka (1 Petro 1:19; Žydams 7:26). Jis laikėsi visų Mozės įstatymo nurodymų, taip įvykdydamas tą Įstatymą (Mato 5:17; 2 Korintiečiams 1:20). Jis gyveno pagal savo paties mokymus ir moralės normas (Mato 5:27, 28). Nė vienas negalėjo teisėtai apkaltinti jį, jog jis turėjo blogų motyvų. Iš tikrųjų jis „neapkentė neteisybės“ (Žydams 1:9, ŠvR). Kaip Dievo tarnai, visada sekime Jėzumi, išlaikydami savo gyvenimą ir net savo motyvus švarius Jehovos akivaizdoje.

Įspėjantys pavyzdžiai

9. Kokį įspėjantį pavyzdį nurodė Paulius, ir kodėl mes turime apsvarstyti šį pavyzdį?

⁹ Mes turime priešingą Jėzaus pavyzdžiui — įspėjantį pavyzdį apie izraelitus. Netgi po to, kai jie pasiskelbė, jog darys visa, ką Jehova įsakė jiems daryti, jie nustojo vykdyti jo valią (Danieliaus 9:11). Apaštalas Paulius skatino krikščionis mokytis iš to, kas ištiko izraelitus. Patyrinėkime keletą atsitikimų, kuriuos Paulius nurodė savo pirmame laiške korintiečiams, ir pažiūrėkime, kokių spąstų reikia vengti pasiaukojusiems Dievo tarnams mūsų dienomis (1 Korintiečiams 10:1-6, 11).

10. a) Kaip izraelitai ‛geidė blogio’? b) Kodėl izraelitai buvo labiau atsakingi, kai murmėjo dėl maisto antrą kartą, ir ko mes galime pasimokyti iš šio perspėjančio pavyzdžio?

¹⁰ Pirma, Paulius įspėjo mus, kad „negeistume blogio“ (1 Korintiečiams 10:6). Tai gali priminti tau atvejį, kai izraelitai skundėsi, kad maistui turėjo tik manos. Jehova siuntė jiems putpelių. Kažkas panašaus buvo įvykę maždaug prieš metus Sino dykumoje, prieš pat izraelitams paskelbiant apie savo pasiaukojimą Jehovai (Išėjimo 16:1-3, 12, 13). Bet situacija nebuvo visiškai tokia pat. Kai Jehova siuntė putpelių pirmąjį kartą, jis nepareikalavo, kad izraelitai atsakytų už savo murmėjimą. Tačiau šį kartą aplinkybės buvo kitokios. „Mėsa dar tebebuvo jų dantyse ir dar nebuvo pritrūkę to maisto, o štai Viešpaties rūstybė užsidegė prieš tautą, ir ją ištiko labai didelė sloga“ (Skaičių 11:4-6, 31-34). Kas buvo pasikeitę? Kaip pasiaukojusios tautos nariai, šį kartą jie buvo atsakingi. Tai, kad jiems trūko dėkingumo už Jehovos dovanas, paskatino juos reikšti nepasitenkinimą Jehova, nepaisant to, kad jie buvo pasižadėję daryti viską, ką Jehova yra liepęs! Panašiai gali būti rodomas nepasitenkinimas Jehovos maistu šiandien. Kai kurie nustoja branginti Jehovos dovanas, teikiamas per „ištikimą ir protingą vergą“ (Mato 24:45-47, NW). Tačiau atminkime, kad mūsų pasiaukojimas reikalauja su dėkingumu saugoti atmintyje viską, ką Jehova yra padaręs dėl mūsų ir priimti dvasinį maistą, kurį jis teikia.

11. a) Kaip izraelitai suteršė Jehovos garbinimą stabmeldyste? b) Kaip mes galime būti paveikti kokios nors stabmeldystės rūšies?

¹¹ Po to Paulius perspėjo: „Nebūkite stabmeldžiai, kaip kai kurie iš jų“ (1 Korintiečiams 10:7). Čia apaštalas, be abejo, kalbėjo apie veršio garbinimą, įvykusį tuoj po to, kai izraelitai sudarė sandorą su Jehova prie Sinajaus kalno. Galbūt tu pasakysi: ‛Kaip pasiaukojęs Jehovos tarnas, aš niekada neįsitrauksiu į stabmeldystę.’ Tačiau atkreipk dėmesį, kad, izraelitų požiūriu, jie nenustojo garbinti Jehovos; tačiau jie įvedė veršio garbinimą — tai, kas pasibjaurėtina Dievui. Ką apėmė toks garbinimas? Žmonės aukojo aukas prieš veršį, o po to „susėdo valgyti ir gerti, ir atsikėlė žaisti“ (Išėjimo 32:4-6). Šiandien kai kurie gali tvirtinti, kad jie tarnauja Jehovai. Bet jie galbūt savo gyvenimą sukoncentruoja ne į Jehovos garbinimą, o į pasitenkinimą šio pasaulio dalykais, ir bando priderinti savo tarnybą Jehovai prie jų. Tiesa, tai nėra toks kraštutinumas kaip auksinio veršio garbinimas, bet iš principo nedaug kuo ir skiriasi. Jei asmuo padaro dievu asmeninius troškimus, jis visiškai neįrodo pasiaukojimo Jehovai (Filipiečiams 3:19).

12. Ką mes sužinome apie savęs išsižadėjimą iš izraelitų patirties dėl Peoro Baalo?

¹² Kitame įspėjančiame pavyzdyje, kurį paminėjo Paulius, taip pat buvo paliesta viena iš pasilinksminimo rūšių. „Neištvirkaukime, kaip kai kurie jų ištvirkavo ir žuvo vieną dieną dvidešimt trys tūkstančiai“ (1 Korintiečiams 10:8). Izraelitai, suvilioti amoralių malonumų, kuriuos siūlė Moabo dukterys, įsitraukė į Peoro Baalo garbinimą Setime (Skaičių 25:1-3, 9). Mums išsižadėti savęs Jehovos valiai vykdyti taip pat reiškia priimti jo normas dėl to, kas yra morališkai švaru (Mato 5:27-30). Šiame gendančių normų amžiuje mums primenama apie poreikį laikyti save nesuterštus bet kokios rūšies amoraliu elgesiu ir paklusti Jehovos teisei spręsti, kas yra gera ir kas bloga (1 Korintiečiams 6:9-11).

13. Kaip Finėjo pavyzdys padeda mums suprasti, ką apima pasiaukojimas Jehovai?

¹³ Tuo tarpu, kai daugelis papuolė į ištvirkavimo spąstus Setime, kai kurie gyveno kaip pasiaukojusios Jehovai tautos nariai. Iš jų uolumu pasižymėjo Finėjas. Kai jis pamatė, kad vienas izraelitų genties vadas nusivedė madianietę į savo palapinę, Finėjas iš karto paėmė ietį į savo ranką ir perdūrė juos. Jehova pasakė Mozei: „Phinejas nukreipė mano rūstybę nuo Israėlio sūnų; nes jis buvo prieš juos sužadintas uolumo dėl manęs [„nepakentė jokios konkurencijos man“, NW], kad aš pats savo uolume [„reikalaudamas išimtinio atsidavimo“, NW] nesunaikinčiau Israėlio sūnų“ (Skaičių 25:11). Todėl pasiaukojimas reiškia nepakęsti jokios konkurencijos Jehovai. Mes negalime leisti niekam užimti tą vietą mūsų širdyje, kuri turi priklausyti mūsų pasiaukojimui Jehovai. Mūsų uolumas Jehovai taip pat skatina mus saugoti susirinkimą švarų, — pranešti vyresniesiems apie šiurkščius moralės pažeidimus, o ne toleruoti tai.

14. a) Kaip izraelitai gundė Jehovą? b) Kaip visiškas pasiaukojimas Jehovai padeda mums ‛neaptingti’?

¹⁴ Paulius nurodė kitą įspėjantį pavyzdį: „Negundykite Viešpaties, kaip kai kurie iš jų gundė ir krito nuo gyvačių“ (1 Korintiečiams 10:9). Paulius čia kalbėjo apie laiką, kai izraelitai Mozei reiškė nepasitenkinimą Dievu, kada jiems „nusibodo kelionė ir vargas“ (Skaičių 21:4). Ar tu kada nors darai tokią klaidą? Kai tu aukojaisi Jehovai, ar galvojai, kad Armagedonas čia pat? Ar Jehovos kantrybė tęsiasi ilgiau, negu tu tikėjaisi? Atsimink, kad mes aukojomės ne tam tikram laikotarpiui ir ne tik iki Armagedono. Mūsų pasiaukojimas tęsiasi amžinai. Todėl „nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių!“ (Galatams 6:9).

15. a) Prieš ką murmėjo izraelitai? b) Kaip mūsų pasiaukojimas Jehovai skatina mus gerbti teokratinę valdžią?

¹⁵ Pabaigoje Paulius įspėjo, kad nepradėtume „murmėti“ prieš Jehovos paskirtuosius tarnus (1 Korintiečiams 10:10). Izraelitai smarkiai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną, kada 10 iš 12 žvalgų, išsiųstų apžiūrėti Kanaano žemės, parnešė blogas žinias. Jie net kalbėjo apie tai, kad reikia pakeisti savo vadovą Mozę ir sugrįžti į Egiptą (Skaičių 14:1-4). Ar šiomis dienomis mes priimame vadovavimą, kuris mums teikiamas Jehovos šventosios dvasios veikimu? Pagalvojus apie gausų dvasinį maistą, kurį tiekia ištikimo bei protingo vergo klasė, aišku, ką Jėzus naudoja „deramu laiku maitinti šeimyną“ (Mato 24:45). Nuoširdus pasiaukojimas Jehovai reikalauja iš mūsų rodyti pagarbą jo paskirtiems tarnams. Tad niekada nebūkime kaip kai kurie šių dienų murmėtojai, kurie nukreipė savo dėmesį į naują, taip sakant, vadovą, kad sugrąžintų juos į pasaulį.

Ar tai viskas, ką aš galiu?

16. Kokius klausimus pasiaukojusiems Dievo tarnams būtų gerai sau užduoti?

¹⁶ Izraelitai nebūtų padarę tokių rimtų klaidų, jei būtų prisiminę, kad jų pasiaukojimas Jehovai buvo besąlygiškas. Priešingai tiems neištikimiems izraelitams, Jėzus Kristus gyveno pasiaukojamai iki galo. Kaip Kristaus pasekėjai, mes sekame jo nuoširdaus pasiaukojimo pavyzdžiu, gyvendami ‛nebe žmonių aistroms, o Dievo valiai’ (1 Petro 4:2; palygink 2 Korintiečiams 5:15). Jehovos valia šiandien yra, kad „visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Timotiejui 2:4). Dėl to mes turime skelbti „šią karalystės Evangeliją“ prieš ateinant galui (Mato 24:14). Kiek pastangų mes dedame šioje tarnyboje? Mums būtų gerai paklausti savęs: ‛Ar tai viskas, ką aš galiu?’ (2 Timotiejui 2:15). Aplinkybės skirtingos. Jehovai malonu, kai asmuo tarnauja jam ‛atsižvelgdamas į tai, ką jis turi, ne į tai, ko jis neturi’ (2 Korintiečiams 8:12, NTP; Luko 21:1-4). Niekas neturi spręsti apie kito asmens pasiaukojimo laipsnį ir nuoširdumą. Kiekvienas turi asmeniškai įvertinti savo paties atsidavimo Jehovai laipsnį (Galatams 6:4). Mūsų meilė Jehovai turi skatinti mus paklausti savęs: ‛Kaip aš galiu daryti Jehovą laimingą?’

17. Koks yra ryšys tarp atsidavimo ir dėkingumo? Pateik pavyzdį.

¹⁷ Mūsų pasiaukojimas Jehovai stiprėja augant mūsų dėkingumui jam. 14-os metų berniukas Japonijoje pasiaukojo Jehovai ir parodė tą pasiaukojimą vandens krikštu. Vėliau jis panoro siekti aukštojo išsilavinimo ir tapti mokslininku. Jis niekada negalvojo apie visalaikę tarnybą, bet, kaip pasiaukojęs tarnas, nenorėjo palikti Jehovos ir jo matomosios organizacijos. Norėdamas įgyvendinti savo karjeros tikslą, jis lankė universitetą. Ten jis pamatė, kad universiteto absolventai buvo verčiami paaukoti visą savo gyvenimą savo kompanijoms arba studijoms. Jis pagalvojo: ‛Ką aš čia veikiu? Ar aš iš tiesų galiu sekti jų gyvenimu ir pasiaukoti pasaulietiškam darbui? Ar aš nesu jau pasiaukojęs Jehovai?’ Iš naujo pajutęs dėkingumą, jis tapo reguliariuoju pionieriumi. Jo supratimas apie pasiaukojimą didėjo ir skatino jį pasiryžti savo širdyje vykti kur tik jis būtų reikalingas. Jis lankė Tarnybos tobulinimo mokyklą ir gavo paskyrimą tarnauti misionieriumi užsienio šalyje.

18. a) Ką apima mūsų pasiaukojimas Jehovai? b) Kokį atpildą mes galime gauti už savo pasiaukojimą Jehovai?

¹⁸ Pasiaukojimas apima visą mūsų gyvenimą. Mes turime išsižadėti savęs ir „kasdien“ sekti puikiu Jėzaus pavyzdžiu (Luko 9:23). Kadangi išsižadėjome savęs, mes neprašome atostogų iš Jehovos. Mūsų gyvenimas derinasi su principais, kuriuos Jehova nustato savo tarnams. Netgi srityse, kuriose mes galime patys apsispręsti, mes pasielgsime gerai, jeigu žiūrėsime, ar darome viską, ką galime, kad gyventume pasiaukojamą Jehovai gyvenimą. Jeigu tarnausime jam kasdien, darydami viską, ką galime, kad patiktume jam, mes išliksime krikščionimis ir susilauksime pritariančios šypsenos iš Jehovos — Asmens, verto, kad mes būtume jam nuoširdžiai atsidavę.

Ar tu gali paaiškinti?

◻ Ką reiškė pasiaukojimas Jėzui Kristui?

◻ Kodėl mes turime vengti murmėti prieš Jehovą?

◻ Kaip mes galime saugotis, kad stabmeldystė nepastebimai neprasiskverbtų į mūsų gyvenimą?

◻ Ką prisimindami mes galėsime ‛neaptingti’ vykdyti Dievo valią?

[Iliustracija 16 puslapyje]

Pasiaukoję krikščionys ‛nepailsta daryti gera’