Jėzus dar nurodė savo mokiniams: „Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite“ (Luko 10:4). Keliautojui buvo įprasta nešiotis su savimi ne tik krepšį bei maisto, bet ir papildomą sandalų porą, nes padai galėjo susidėvėti ir dirželiai nutrūkti. Bet Jėzaus mokiniams nereikėjo rūpintis tais dalykais. Jie veikiau turėjo pasitikėti, kad Jehova pasirūpins jais per brolius izraelitus, tarp kurių svetingumas buvo įprastas.

Bet kodėl Jėzus liepė savo mokiniams nieko nesveikinti? Ar jie turėjo būti šalti, netgi šiurkštūs? Visiškai ne! Graikiškas žodis a·spaʹzo·mai, reiškiantis „pasisveikinti“, gali būti suprantamas ne vien kaip mandagus „sveiki“ ar „laba diena“. Jis gali reikšti ir įprastus bučinius, apkabinimus bei ilgą pokalbį, kaip būna susitikus dviem pažįstamiems. Vienas komentatorius nurodo: „Rytiečiai sveikinosi ne taip kaip mes — vos linktelėdami ar ištiesdami ranką, o daug kartų apsikabindami bei nusilenkdami ar net parpuldami veidu ant žemės. Tam reikėdavo daug laiko.“ (Palygink 4 Karalių 4:29.) Taip Jėzus padėjo savo pasekėjams išvengti bereikalingo, nors ir įprasto, išblaškymo.

Pavedimą skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę bei daryti mokinius dabar vykdo gerokai daugiau nei 5000000 Jehovos Liudytojų visame pasaulyje (Mato 24:14; 28:19, 20). Jie supranta, kad ta žinia skubi. Taigi jie geriausiai išnaudoja savo laiką ir vengia išblaškymo, kuris trukdytų jiems visiškai atsidėti jų svarbiai užduočiai.

Jehovos Liudytojai stengiasi būti nuoširdūs su visais, kuriuos sutinka. Tačiau jie neužsiima tuščiais plepalais ir nesivelia į ginčus dėl socialinių dalykų ar šio pasaulio nesėkmingų pastangų atitaisyti neteisybę (Jono 17:16). Savo pokalbiuose jie verčiau sukoncentruoja dėmesį į vienintelį ilgalaikį žmonijos problemų sprendimą — Dievo Karalystę.