Gailestingasis samarietis

Jėzus vis dar netoli Jeruzalės. Pas jį ateina įvairiausių žmonių. Vieni žydai nuoširdžiai trokšta žinių, kiti tiesiog nori Jėzų išmėginti. Vienas toks – Įstatymo žinovas – Jėzaus paklausia:

– Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžiną gyvenimą? (Luko 10:25)

Jėzus žino, kad šis vyras nenuoširdus. Tikriausiai jis tikisi, kad Jėzus pasakys ką nors, kas papiktins žydus. Tačiau Jėzus pasielgia labai įžvalgiai. Matydamas, kad šiuo klausimu vyras jau turi savo nuomonę, Jėzus paskatina ją ir išsakyti.

– Kas parašyta Įstatyme? Ką supranti jį skaitydamas? – klausia Jėzus.

Vyriškis Dievo Įstatymą gerai išstudijavęs, taigi iškart pacituoja Pakartoto Įstatymo 6:5 ir Kunigų 19:18:

– „Mylėk Jehovą, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu“ ir: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Luko 10:26, 27).

– Teisingai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi, – užtikrintai taria Jėzus.

Jėzaus atsakymas aiškus ir konkretus. Tačiau pokalbis tuo nesibaigia. Įstatymo žinovui rūpi ne tiek atsakymas, kiek paties teisumas. Jis nori išgauti iš Jėzaus patikinimą, kad jo pažiūros teisingos ir elgesys su kitais deramas. Taigi Jėzaus jis klausia:

– O kas yra mano artimas? (Luko 10:28, 29)

Atsakyti į šį, regis, paprastą klausimą nėra taip paprasta. Kodėl?

Žydų įsitikinimu, artimu galima vadinti tik tą, kas laikosi žydų tradicijos. Jų manymu, tai dera su Kunigų 19:18 užrašytu priesaku. Bičiuliautis su svetimtaučiu, anot jų, Įstatymas žydui neleidžia (Apaštalų darbų 10:28). Taigi šis vyras ir gal net kai kurie Jėzaus mokiniai mano, kad bus teisūs, jei darys gera savo tautiečiams. O svetimtautis nėra artimas ir su juo galima elgtis visai kitaip.

Kaip Jėzui pataisyti tokį neteisingą požiūrį neįžeidus šio vyro ir kitų žydų? Jėzus jiems ima pasakoti istoriją: „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo plėšikams į rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo palikę pusgyvį. Pasitaikė, kad tuo keliu leidosi kunigas. Jis pamatė tą žmogų, tačiau praėjo pro jį kita kelio puse. Vėliau ten ėjo levitas. Jis irgi pamatė tą žmogų, bet praėjo kita puse. O kelyje jį užtikęs vienas samarietis jo pagailėjo“ (Luko 10:30–33).

Vyras, su kuriuo Jėzus kalbasi, be abejo, žino, kad daugelis kunigų ir levitų, patarnaujančių šventykloje, gyvena Jeriche. Iš šventyklos atgal į namus jiems tenka sukarti apie 23 kilometrus. Šiame kelyje tyko įvairių pavojų, siaučia plėšikai. Jei kunigas ar levitas pakely pamatytų į bėdą patekusį tautietį, argi neturėtų jam padėti? Deja, šiame pasakojime nei vienas, nei antras pagalbos nelaimėliui nesuteikia. Jam padeda samarietis – žydų niekinamos tautos žmogus (Jono 8:48).

Ko samarietis ėmėsi, kad padėtų sužeistajam? Jėzus tęsia toliau: „Priėjęs jis užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, jas aprišo, paskui užkėlė tą žmogų ant savo gyvulio ir nugabenęs į užeigą slaugė. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė juos užeigos šeimininkui ir pasakė: ‘Pasirūpink juo, o jeigu išleistum ką viršaus, grįžęs tau sumokėsiu’“ (Luko 10:34, 35).

Baigęs pasakojimą, Jėzus paklausia Įstatymo žinovo:

– Kuris iš tų trijų, tavo manymu, tapo artimu pakliuvusiajam į plėšikų rankas?

Ištarti žodį „samarietis“ tikriausiai tam vyrui net liežuvis neapsiverčia, tad jis atsako taip:

– Tas, kuris pasielgė su juo gailestingai.

Pamoka labai aiški, taigi Jėzus paragina:

– Eik ir tu taip daryk (Luko 10:36, 37).

Koks sumanus Mokytojas! Jeigu į Įstatymo žinovo klausimą Jėzus būtų atsakęs tiesiai šviesiai – kad artimu laikytinas ir kitatautis, – vargu ar šis vyras ir kiti žydai pamokymą būtų priėmę. O štai toks paprastas pasakojimas, gerai apgalvotos detalės – ir atsakymas į klausimą „kas yra mano artimas?“ tampa labai aiškus. Kaip Dievo Žodis ir moko, rodyti meilę ir daryti gera turime visiems. Artimas mums yra kiekvienas žmogus.