„Išmokyk mus melstis“
„VIEŠPATIE, išmokyk mus melstis.“ To paprašė vienas iš Jėzaus Kristaus mokinių (Luko 11:1). Tas neįvardytas mokinys, matyt, labai vertino maldą. Tikrieji garbintojai šiandien irgi pripažįsta maldos svarbą. Pagaliau malda yra priemonė, per kurią mes galime būti išgirsti Aukščiausiojo Asmens visatoje! Tik pagalvok apie tai! „Maldos klausytojas“ asmeniškai atkreipia dėmesį į mūsų reikalus ir rūpesčius (Psalmių 65:2, NTP). O dar svarbiau, kad per maldą mes dėkojame Dievui ir šloviname jį (Filipiečiams 4:6).
Vis dėlto dėl žodžių „išmokyk mus melstis“ kyla keletas svarbių klausimų. Visame pasaulyje skirtingose religijose į Dievą kreipiamasi labai įvairiai. Bet ar galima melstis teisingai ir klaidingai? Kad atsakytume į šį klausimą, pirmiau apžvelkime kai kuriuos populiarius maldą liečiančius papročius. Sutelkime dėmesį į tuos papročius, kurie paplitę Lotynų Amerikoje.
Paveikslai ir „globėjai“
Lotynų Amerikos šalys iš esmės yra labai religingos. Pavyzdžiui, visoje Meksikoje galima pastebėti, kaip populiaru kreiptis į „globėjus“. Iš tiesų Meksikos miestuose įprasta turėti „globėjus“, kuriems tam tikromis dienomis rengiamos šventės. Meksikos katalikai taip pat meldžiasi daugybei įvairių paveikslų. Tačiau į kokį „šventąjį“ šauktis, priklauso nuo to, su kokiu prašymu garbintojas nori kreiptis. Jeigu kas nors ieško sau santuokinio partnerio, jis galėtų uždegti žvakę „šventajam“ Antonijui. Asmuo, besiruošiantis keliauti automobiliu, galėtų patikėti save „šventajam“ Kristoferiui, keliautojų, ypač vairuotojų, globėjui.
Bet iš kur atsirado tokie papročiai? Istorija rodo, kad atsikėlę į Meksiką ispanai rado vietinius gyventojus garbinant pagoniškus dievus. Savo knygoje Los Aztecas, Hombre y Tribu (Actekai, žmogus ir gentis) Viktoras Volfgangas fon Hagenas sako: „Buvo asmeniškų dievų; kiekvienas augalas turėjo savo dievą, kiekviena veiklos sritis — savo dievą ar deivę; dievus turėjo net savižudžiai. Jakatekutlis buvo komersantų dievybė. Tame politeistiniame pasaulyje dievai turėjo aiškiai apibrėžtus polinkius ir veiklos sritis.“
Tie dievai buvo tokie panašūs į katalikų „šventuosius“, kad kai užkariautojai ispanai bandė „sukrikščioninti“ vietinius gyventojus, šie atsidavimą savo stabams tiesiog pakeitė į atsidavimą bažnyčios „šventiesiems“. Viename laikraščio The Wall Street Journal straipsnyje buvo pripažinta, kad katalikybė, praktikuojama kai kuriose Meksikos vietose, yra pagoniškos kilmės. Tame straipsnyje buvo pažymėta, kad vienoje šalies dalyje dauguma iš 64 vietinių gyventojų garbinamų „šventųjų“ panašūs į „tam tikrus majų dievus“.
Enciklopedijoje New Catholic Encyclopedia tvirtinama, kad „tarp šventojo ir esančiųjų žemėje yra nusistovėjęs patikimo artimumo ryšys, ... kuris nė kiek nesumenkina santykių su Kristumi ir su Dievu, bet tuos santykius praturtina ir sustiprina“. Tačiau kaip ryšys, kuris yra aiškus pagonybės pėdsakas, galėtų sustiprinti kokio nors asmens santykius su tikruoju Dievu? Ar tokiems „šventiesiems“ skiriamos maldos tikrai galėtų patikti Dievui?
Rõžinio kilmė
Kitas populiarus paprotys yra rožinio vartojimas. Leidinyje Diccionario Enciclopédico Hispano-Americano (Ispanų ir amerikiečių enciklopedinis žodynas) rožinỹs apibūdinamas kaip „vėrinys iš penkiasdešimties ar šimto penkiasdešimties karoliukų, suskirstytų po dešimt kitais didesniais karoliukais, o gale su prieš jį einančiais trimis karoliukais prikabintas kryželis su prikalta Jėzaus figūra“.
Apie rožinio vartojimą viename katalikiškame leidinyje sakoma: „Šventasis rožinys yra žodinė bei mintinė malda apie mūsų išganymo Paslaptis. Jį sudaro penkiolika dalių. Kiekviena dalis — tai mintinai sakomos maldos: Tėve mūsų, dešimt kartų Sveika, Marija ir vieną kartą Garbė Dievui Tėvui. Paslaptis apmąstoma kalbant kiekvieną dalį.“ Tos paslaptys — tai katalikams žinotinos doktrinos, arba mokymai, liečiantys Kristaus Jėzaus gyvenimą, kančią ir mirtį.
Enciklopedijoje The World Book Encyclopedia sakoma: „Rožinys krikščionybėje pradėtas kalbėti viduramžiais, bet ta maldos forma paplito tik 15-ajame ir 16-ajame amžiuje.“ Ar rožinį vartoja tik katalikai? Ne. Žodyne Diccionario Enciclopédico Hispano-Americano pareiškiama: „Panašius rožinius melsdamiesi vartoja islamo pasekėjai, lamaistai ir budistai.“ Iš tiesų enciklopedijoje Encyclopedia of Religion and Religions pastebima: „Manoma, kad musulmonai perėmė rožinį iš budistų, o krikščionys — iš musulmonų per kryžiaus žygius.“
Kai kurie įrodinėja, kad rožinys yra tik priemonė atminčiai, kai reikalaujama mintinai pakartoti daug maldų. Bet ar Dievui patinka rožinio kalbėjimas?
Mums nereikia spėlioti ar diskutuoti dėl tokių papročių tinkamumo ar pagrįstumo. Jėzus davė autoritetingą atsakymą į prašymą pamokyti savo mokinius melstis. Tai, ką jis pasakė, apšvies ir galbūt net nustebins kai kuriuos skaitytojus.
[Iliustracijos 3 puslapyje]
Katalikai įpratę vartoti rožinį. Kokia jo kilmė?