5. Mokydamiesi iš palyginime paminėto atkaklaus prašytojo, kokią nuostatą privalome turėti melsdamiesi?

⁵ Šis vaizdingas palyginimas apie atkaklų prašytoją moko mus, kaip turime būti nusiteikę melsdamiesi. Įsidėmėk Jėzaus žodžius, kad anam vyrui pavyko gauti, ko reikėjo, „dėl jo įkyrumo“ (Luko 11:8). Žodis, čia verčiamas „įkyrumas“, arba K. Burbulio vertime „atkaklumas“, pavartotas Biblijoje tik vieną kartą. Paraidinė jo reikšmė graikų kalboje — „begėdiškumas“. Paprastai taip įvardijamas blogas bruožas. Bet jeigu atkakliai, nesidrovėdami siekiame ko nors gero, tokia savybė gali būti girtina. Šitoks yra svečio sulaukęs žmogus, apie kurį kalbama palyginime. Jis nesidrovėjo įkyriai prašyti, ko neturėjo. Kadangi Jėzus nurodė mums tą vyrą kaip pavyzdį, melstis irgi turime atkakliai. Jehova nori, kad nenustotume prašyti, ieškoti, belsti. Tada jis „suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“.

9, 10. a) Koks pavyzdys rodo, kad turime atkakliai prašyti Dievą jo dvasios? b) Apie ką turime susimąstyti ir kodėl?

⁹ Taikykime sau šį palyginimą. Tarkim, vidury nakties susirgo namiškis. Ar imtum budinti mediką ir maldautum pagalbos? Ne, jeigu negalavimas lengvas. Bet jeigu širdies priepuolis, tikrai nesidrovėtum kviesti gydytojo. Kodėl? Kadangi neatidėliojant būtina specialisto pagalba, antraip artimąjį gali ištikti mirtis. Tikrųjų krikščionių irgi nuolat tyko pavojus. Juk Šėtonas kaip „riaumojantis liūtas“ slankioja aplinkui tykodamas mus praryti (1 Petro 5:8). Kad būtume gyvi dvasine prasme, reikia Dievo dvasios paramos. Jos neprašydami galime susilaukti liūdnų pasekmių. Todėl atkakliai meldžiame Dievą šios jo dovanos (Efeziečiams 3:14-16). Tik taip nepritrūksime jėgų ‘ištverti iki galo’ (Mato 10:22; 24:13).