Izraelio tautos ateitis

Jau ne sykį įvairiais būdais Jėzus ragino žmones susimąstyti apie savo santykius su Dievu. Proga apie tai pakalbėti jam atsiranda ir dabar, mokant prie fariziejaus namų susirinkusią minią.

Žmonės primena Jėzui vieną skaudų atsitikimą. Jie ima pasakoti „apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišė su jų aukų krauju“ (Luko 13:1). Apie ką jie kalba?

Tikriausiai žmonės turi omenyje galilėjiečius, žuvusius per vieną sukilimą. Tūkstančiai žydų sukilo prieš Pilotą, kai šis akvedukui į Jeruzalę tiesti paėmė pinigų iš šventyklos iždinės. Tiesa, šiuos pinigus Pilotas greičiausiai gavo su aukštųjų kunigų leidimu. Žmonių manymu, anie galilėjiečiai žuvo dėl to, kad buvo padarę kažką bloga. Tačiau Jėzus šią mintį paneigia.

„Ar manote, kad jeigu tiems galilėjiečiams taip atsitiko, jie buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius? – klausia Jėzus ir čia pat priduria: – Anaiptol, sakau jums.“ Tačiau šio atsitikimo fone labai įtaigiai nuskamba Jėzaus perspėjimas: „Jeigu neatgailausite, jūs irgi visi pražūsite“ (Luko 13:2, 3). Paskui Jėzus primena kitą nelaimingą įvykį, matyt, nutikusį visai neseniai, tikriausiai statant tą patį akveduką.

„Arba anie aštuoniolika, kuriuos prie Siloamo užgriuvo bokštas, – gal manote, kad jie buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus Jeruzalės gyventojus?“ – klausia Jėzus (Luko 13:4). Žmonės galbūt mano, kad tie, kurie žuvo, irgi darė kažką labai bloga. Tačiau, anot Jėzaus, tai netiesa. Dievo Žodyje sakoma, kad „visus užklumpa nelaimės metas ir atsitiktinumas“, ir Jėzus tai puikiai žino (Mokytojo 9:11). Tąkart žmonės tiesiog tapo nelaimės aukomis. Vis dėlto šis įvykis yra gera proga apie kai ką susimąstyti. „Jeigu neatgailausite, jūs visi, kaip ir jie, pražūsite“, – pakartoja Jėzus (Luko 13:5). Kodėl apie tai jis kalba taip pabrėžtinai?

Jėzaus tarnystė eina į pabaigą ir tautai liko nedaug laiko. Tolesnis jo palyginimas labai išraiškingai tai pailiustruoja: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasodinęs figmedį. Jis atėjo pasiieškoti ant jo vaisių, bet nerado. Taigi tarė vynuogininkui: ‘Štai jau treti metai, kai ateinu ieškoti vaisių ant šio figmedžio, bet vis nerandu. Nukirsk jį! Kam dar žemę užima?’ Tas atsakė: ‘Šeimininke, dar palik jį šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu mėšlu. Jeigu tuomet duos vaisių – gerai, o jeigu ne – jį iškirsdinsi’“ (Luko 13:6–9).

Jau daugiau kaip trejus metus Jėzus ugdo žydų širdyje tikėjimą, tačiau palyginti nedaugelis tampa jo mokiniais – prideramo vaisiaus Izraelio tauta neduoda. Ketvirtaisiais metais jo tarnystė Judėjoje ir Perėjoje ypač intensyvi. Figmedis, taip sakant, apkastas ir patręštas – įdėta daug pastangų. Ir koks rezultatas? Tik saujelė žydų Jėzų įtiki. Apskritai paėmus, tauta atgailos nerodo, tad jai gresia pražūtis.

Kokia surambėjusi žmonių širdis, darsyk pasimato visai netrukus. Šabo dieną mokydamas sinagogoje Jėzus pastebi sulinkusią, sukrypusią moterį. Aštuoniolika metų ją vargina demonas. Gailesčio apimtas Jėzus taria: „Moterie, tu išvaduota iš savo negalės“ (Luko 13:12). Jėzus uždeda ant jos rankas ir ji bemat atsitiesia. Pagijusi moteris ima šlovinti Dievą.

Sinagogos vadovas baisiai pasipiktina. „Darbui dirbti yra šešios dienos. Tad per jas ir ateikite gydytis, o ne šabo dieną“, – priekaištauja jis (Luko 13:14). Jėzaus galios gydyti tas vadovas neginčija, tačiau jis smerkia žmones, kad šie gydytis ateina per šabą. Jėzaus argumentai triuškinantys: „Veidmainiai, argi jūs per šabą neatrišate nuo ėdžių savo jaučio ar asilo ir nevedate pagirdyti? Tad argi nederėjo šios Abraomo dukters, kurią Šėtonas jau aštuoniolika metų laikė supančiojęs, šabo dieną iš tų pančių išvaduoti?“ (Luko 13:15, 16).

Priešininkai susigėsta. O minios, matydamos tokius šlovingus darbus, džiaugiasi. Tada Jėzus papasakoja žmonėms du palyginimus apie Karalystę. Jėzus juos buvo pasakojęs jau anksčiau, mokydamas žmones iš valties prie Galilėjos ežero (Mato 13:31–33; Luko 13:18–21).