⁶ Antras pavyzdys — apie moterį. Jėzus tarė: „Kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi.’ Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio.“ (Luko 15:8-10)

Pamesta, bet branginama

8. a) Kaip piemuo ir moteris reagavo į praradimą? b) Koks jų požiūris į prarastą turtą atsiskleidžia iš jų reakcijos?

⁸ Abiem atvejais buvo kažkas prarasta, bet atkreipk dėmesį, kaip reagavo savininkai. Piemuo nesakė: „Ką man reiškia ta viena avis, jei 99 liko? Išsiversiu ir be jos.“ O moteris nemanė: „Kam sielotis dėl tos vienos monetos? Užteks ir likusių devynių.“ Priešingai, piemuo ieškojo dingusios avies, lyg būtų ją vieną teturėjęs. Ir moteris krimtosi dėl pamestos monetos, tarsi ji būtų visas jos turtas. Abiem atvejais prarastą dalyką savininkas laikė vertingu. Ką tai rodo?

9. Kas norima pavaizduoti piemens ir moters parodytu susirūpinimu?

⁹ Įsidėmėk paskutinius šių Jėzaus pavyzdžių žodžius: „Taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“ ir „sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“. Taigi piemens ir moters susirūpinimas iš dalies atspindi tai, ką jaučia Jehova ir jo dangiškieji kūriniai. Kaip piemuo ir moteris brangino tai, ką prarado, taip ir Jehovai nuklydusieji ir netekusieji ryšio su jo tauta tebėra brangūs. (Jeremijo 31:3) Tokie asmenys galbūt dvasiškai netvirti, bet nebūtinai maištininkai. Nors jie nusilpę, gal tam tikru mastu tebesilaiko Jehovos reikalavimų. (Psalmyno 119:176; Apaštalų darbų 15:29) Kaip ir praeityje, Jehova neskuba jų „atstumti nuo savo veido“. (2 Karalių 13:23)

10, 11. a) Kaip norime žiūrėti į susirinkimą palikusius krikščionis? b) Remiantis dviem Jėzaus pavyzdžiais, kaip rodome rūpinimąsi nuklydusiais?

¹⁰ Kaip Jehova ir Jėzus, mes irgi nuoširdžiai rūpinamės silpnatikiais bei susirinkimą palikusiais krikščionimis. (Ezechielio 34:16; Luko 19:10) Į dvasiškai silpną bendratikį žiūrime kaip į nuklydusią avį, ne kaip į visiškai prarastą asmenį. Negalvojame: „Kam jaudintis dėl kokio nors silpnadvasio? Susirinkimas puikiai apsieina ir be jo.“ Užuot taip mąstę, sekame Jehova: tokius pasitraukusius, bet norinčius grįžti krikščionis, branginame.