Pamokos apie atkaklumą maldoje ir nuolankumą

Prieš kurį laiką Jėzus mokė, kaip svarbu melstis atkakliai (Luko 11:5–13). Dabar, būdamas kažkur Samarijoje ar Galilėjoje, Jėzus vėl apie tai prabyla. Kaip ir anąkart, jis pateikia pavyzdį:

„Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesiskaitė su žmonėmis. Tame mieste gyveno ir našlė, kuri vis ateidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane teisme nuo mano priešininko!’ Kurį laiką jis nesileido į kalbas, bet paskui pagalvojo: ‘Nors aš nei Dievo bijau, nei su žmonėmis skaitausi, vis dėlto kadangi šita našlė nuo manęs neatstoja, apginsiu ją, kad daugiau čia neitų ir nekvaršintų manęs su savo prašymais’“ (Luko 18:2–5).

Čia pat Jėzus palyginimą paaiškina: „Ar girdėjote, ką tas neteisus teisėjas pasakė? Tad nejau Dievas neįvykdys teisingumo dėl savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi dieną naktį? Taip, įvykdys, bet kol kas jų labui jis elgiasi kantriai“ (Luko 18:6, 7). Ką šis palyginimas byloja apie mūsų dangiškąjį Tėvą?

Jehova, aišku, nė iš tolo nepanašus į aną šiurkštų teisėją. Šiuo pavyzdžiu Jėzus nori pabrėžti, kad jeigu jau nedoras žmogus įsiklauso į kito žmogaus atkaklų prašymą, tai juo labiau į tokį prašymą įsiklausys Dievas. Jis yra geras ir teisingas ir į karštas savo tarnų maldas mielai atsako. Jėzus priduria: „Sakau jums: teisingumą dėl jų jis tikrai įvykdys ir labai greitai“ (Luko 18:8).

Paprasti, neturtingi žmonės retai kada sulaukia teisingumo, o štai turtingi ir įtakingi dažniausiai pasiekia savo. Tačiau Dievas į žmones žiūri visai kitaip. Atėjus metui, jis įvykdys teisingumą: tie, kas elgiasi nedorai, bus nubausti, o tie, kas jam tarnauja, bus apdovanoti amžinu gyvenimu.

Pailiustravęs, kaip svarbu melstis atkakliai, Jėzus iškelia retorinį klausimą: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tokį tikėjimą?“ (Luko 18:8). Ar daug kas turi tokį tikėjimą kaip našlė iš Jėzaus palyginimo? Ar daug žmonių nuoširdžiai tiki, kad Dievas atsako į maldas ir teisingumą tikrai įvykdys? Jėzus žino, kad tuo metu, kai jis ateis, toks tikėjimas bus retenybė.

Kai kurie Jėzaus klausytojai mano, kad jų tikėjimas tvirtas. Save jie laiko dievotais, teisiais žmonėmis, o kitus menkina. Tokiems Jėzus papasakoja dar vieną palyginimą:

„Du žmonės atėjo į šventyklą pasimelsti. Vienas buvo fariziejus, o kitas – mokesčių rinkėjas. Fariziejus atsistojęs meldėsi širdyje: ‘Dieve, dėkoju tau, kad nesu toks kaip visi kiti – grobikai, piktadariai, svetimautojai – arba kaip va šitas mokesčių rinkėjas. Aš pasninkauju dukart per savaitę ir duodu dešimtinę nuo visko, ką įsigyju’“ (Luko 18:10–12).

Fariziejai savo teisumą ir dievotumą demonstruoja viešai, siekia padaryti kitiems įspūdį. Pavyzdžiui, jie pasninkauja dukart per savaitę – pirmadieniais ir ketvirtadieniais, – būtent tomis dienomis, kai veikia turgus ir daug žmonių gali juos matyti. Be to, jie skrupulingai duoda dešimtinę net nuo smulkiausių žolelių (Luko 11:42). Prieš kelis mėnesius apie paprastus žmones fariziejai išdidžiai pasakė: „Šita Įstatymo [tiksliau, fariziejų sugalvotų taisyklių] neišmananti liaudis yra prakeikta“ (Jono 7:49).

Jėzus tęsia: „O mokesčių rinkėjas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų. Jis mušėsi į krūtinę ir sakė: ‘Dieve, pasigailėk manęs, nusidėjėlio.’“ Vyras nuolankiai pripažįsta darantis klaidų. Palyginimą Jėzus užbaigia tokiais žodžiais: „Sakau jums: šitas grįžo į namus teisesnis už aną. Kiekvienas, kuris aukštinasi, bus pažemintas, o kuris nusižemina, bus išaukštintas“ (Luko 18:13, 14).

Jėzus duoda aiškiai suprasti, kaip svarbu būti nuolankiam. Jo mokiniai augo aplinkoje, kurioje garbinga padėtis ir aukštas rangas ypač akcentuojami, taigi šie pamokymai jiems labai aktualūs. Ir ne tik jiems. Nuolankumą turėtų ugdytis kiekvienas Jėzaus sekėjas.