Kiek tvirtas tavo tikėjimas prikėlimu?
„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, — nors ir numirtų, bus gyvas“ (JONO 11:25).
1, 2. Kodėl Jehovos garbintojui reikia tikėti prikėlimo viltimi?
KIEK tvirtas tavo tikėjimas prikėlimu? Ar jis sustiprina tave, kad nebijotumei mirti, ar paguodžia, kai netenki artimųjų? (Mato 10:28; 1 Tesalonikiečiams 4:13) Ar esi kaip daugelis senovės laikų Dievo tarnų, kurie tvirtai tikėdami prikėlimu ištvėrė bausmes, pajuoką, kankinimus bei kalėjimo pančius? (Žydams 11:35-38)
2 Taip, nuoširdžiam Jehovos garbintojui nėmaž nereikėtų abejoti būsimu prikėlimu ir tas įsitikinimas turi veikti jo gyvenseną. Nuostabu, jog Dievo nustatytu metu jūra, mirtis bei hadas atiduos savo mirusiuosius ir tie prikeltieji turės perspektyvą gyventi amžinai žemės rojuje (Apreiškimas 20:13; 21:4, 5).
Abejonės dėl būsimojo gyvenimo
3, 4. Kokio įsitikinimo apie pomirtinį gyvenimą vis dar laikosi daugelis žmonių?
3 Krikščioniškasis pasaulis ilgai mokė, kad yra gyvenimas po mirties. Viename žurnalo U.S. Catholic straipsnyje buvo rašoma: „Šimtmečius krikščionys kiek įmanydami grūmėsi su šio gyvenimo nusivylimais ir kančiomis laukdami kito gyvenimo — taikaus ir patenkinamo, gero ir laimingo.“ Nors kai kuriose krikščionių šalyse žmonės pasidarė pasaulietiški ir iš dalies ciniškai žiūri į religiją, daugelis vis dar mano, kad kažkas turi būti po mirties. Tačiau jie daug kuo abejoja.
4 Viename žurnalo Time straipsnyje buvo rašoma: „Žmonės vis dar tiki [pomirtiniu gyvenimu], tačiau jų ankstesnė samprata pasidarė miglotesnė ir apie tai iš savo pastorių jie girdi daug rečiau.“ Kodėl dabar dvasininkai mažiau negu anksčiau kalba apie pomirtinį gyvenimą? Religijotyrininkas Džefris Bertonas Raselas sako: „Manau, kad [dvasininkai] stengiasi vengti tos temos, nes supranta, jog tektų įveikti išsikerojusio skepticizmo užtvarą.“
5. Koks šiandieną yra daugelio požiūris į mokymą apie ugninį pragarą?
5 Daugelyje bažnyčių pomirtinis gyvenimas reiškia dangų ir ugninį pragarą. O jei dvasininkai nenori šnekėti apie dangų, juoba vengia kalbų apie pragarą. Viename laikraštyje buvo rašoma: „Šiandieną net bažnyčios, kuriose tikima amžinąja bausme ugniniame pragare, ... nebeakcentuoja to mokymo.“ Iš tikrųjų dauguma šiuolaikinių teologų nebetiki pragaru — ugnine kančių vieta, kaip buvo mokoma viduramžiais. Jie mieliau pritaria „humaniškesniam“ aiškinimui apie pragarą. Pasak daugelio modernistų, nuodėmininkai pragare nėra kankinami tiesiogiai, bet kamuojasi dėl savo „dvasinio atskyrimo nuo Dievo“.
6. Kaip kai kurie žmonės, išgyvenę tragediją, suvokia, jog jų tikėjimas nėra patenkinantis?
6 Bažnyčių mokymo sušvelninimas norint neužgauti šiuolaikinių jautruolių gali šiek tiek padėti išvengti nepopuliarumo, bet milijonai nuoširdžių bažnyčios lankytojų lieka nežinantys ką tikėti. Todėl mirus artimajam, žmonės dažnai pajunta, kad stokoja tikėjimo. Jų požiūris toks kaip vienos moters, kuri tragiškai prarado keletą šeimos narių. Paklausta, ar jos tikėjimas paguodė ją, ji neryžtingai atsakė: „Manau, kad taip.“ Tačiau net jeigu ji būtų pasakiusi tvirtai, kad religija jai padėjo, ar galima ilgalaikė nauda, jei tie įsitikinimai nėra svariai pagrįsti. Tai svarbus klausimas, nes iš tikrųjų dauguma bažnyčių apie ateities gyvenimą moko visai skirtingai negu Biblija.
Krikščioniškojo pasaulio požiūris į pomirtinį gyvenimą
7. a) Koks yra įprastas daugumos Bažnyčių tikėjimas? b) Kaip vienas teologas apibūdino mokymą apie nemirtingą sielą?
7 Beveik visos krikščioniškojo pasaulio bažnyčios, nepaisant jų skirtumų, sutinka, kad žmonės turi nemirtingą sielą, išliekančią kūnui mirus. Dauguma tiki, kad po mirties žmogaus siela gali eiti į dangų. Kai kurie baiminasi, jog jų siela gali pakliūti į ugninį pragarą arba į skaistyklą. Tačiau nemirtingos sielos idėja nulemia jų požiūrį į ateities gyvenimą. Tai teigė teologas Oskaras Kulmanas knygoje Immortality and Resurrection (Nemirtingumas ir prikėlimas). Jis rašė: „Jei šiandieną paklaustume eilinį krikščionį, ... koks, jo manymu, yra Naujojo Testamento mokymas apie žmogaus likimą po mirties, dauguma, neskaitant keleto išimčių, atsakytų: ‛Sielos nemirtingumas.’“ Tačiau Kulmanas pridūrė: „Ši plačiai paplitusi idėja yra vienas iš didžiausių krikščionybės nesusipratimų.“ Kulmanas nurodė, kad jam pirmąkart apie tai pareiškus, kilo nusistebėjimas. Tačiau jis buvo teisus.
8. Kokią viltį Jehova davė pirmajai žmonių porai?
8 Jehova Dievas nesukūrė žmonių gyventi po mirties danguje. Jis nuo pat pradžių visai neturėjo tikslo, kad žmonės mirtų. Adomas ir Ieva buvo sukurti tobuli ir turėjo galimybę pripildyti žemę teisių palikuonių (Pradžios 1:28; Pakartoto Įstatymo 32:4). Mūsų pirmiesiems tėvams buvo pasakyta, kad jie mirtų tik tuomet, kai nepaklustų Dievui (Pradžios 2:17). Jei jie būtų likę klusnūs savo dangiškajam Tėvui, būtų gyvenę žemėje amžinai.
9. a) Koks yra teisingas mokymas apie žmogaus sielą? b) Kas atsitinka su siela po jos mirties?
9 Deja, Adomas ir Ieva nepakluso Dievui (Pradžios 3:6, 7). Tragiškas pasekmes aprašo apaštalas Paulius: „Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Romiečiams 5:12). Užuot gyvenę žemėje amžinai, Adomas ir Ieva mirė. Kas atsitiko paskui? Ar jie turėjo nemirtingas sielas, kurios buvo perkeltos į ugninį pragarą dėl savo nuodėmės? Priešingai, Biblijoje sakoma, kad ankstėliau, kai buvo sukurtas Adomas, jis „tapo gyva siela“ (Pradžios 2:7, Brb red.). Žmogui nebuvo duota siela; jis tapo siela — gyvu žmogumi (1 Korintiečiams 15:45, Brb red.). Tačiau ne tik Adomas buvo „gyva siela“, bet, kaip sakoma hebrajų kalboje, kuria parašyta Pradžios knyga, net gyvūnai irgi buvo „gyvos sielos“! (Pradžios 1:24, NW) Po mirties Adomas ir Ieva virto mirusiomis sielomis. Galop įvyko tai, ką Jehova ir buvo sakęs Adomui: „Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi“ (Pradžios 3:19, Brb red.).
10, 11. Kaip leidinyje New Catholic Encyclopedia apibūdinamas Biblijos mokymas apie sielą ir kaip tai derinasi su Biblijos teiginiu?
10 Leidinyje New Catholic Encyclopedia iš esmės sutinkama su tuo. Jame esančiame straipsnyje „Siela (Biblijoje)“ rašoma: „ST [„Senajame Testamente“, arba Hebrajiškuosiuose Raštuose] nėra kūno ir sielos dichotomijos [skaidymo į dvi dalis].“ Jame priduriama, kad Biblijoje žodis „siela“ „niekada nereiškia sielos, atskiros nuo kūno arba asmens“. Iš tikrųjų siela dažnai „reiškia pačią gyvybę — gyvūno arba žmogaus“. Tai geri teiginiai, bet kas nors gali paklausti, kodėl bažnyčių lankytojams jie apskritai nežinomi.
11 Kaip išsivaduotų nuo nerimo ir baimės bažnyčios lankytojai, jeigu jie žinotų paprastą Biblijos tiesą: „Siela, kuri nusidės, pati turės mirti“ — ne kentėti pragaro ugnyje! (Ezechielio 18:4) Nors tai labai skiriasi nuo krikščioniškojo pasaulio mokymo, tačiau visai derinasi su įkvėptu išminčiaus Saliamono teiginiu: „Gyvieji žino, kad jie mirs; mirusieji gi visai nieko nebežino. Jie nieko daugiau nebesipelno [šiame gyvenime]; nes jų atsiminimas paliekamas užmiršti. Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes nebus jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio žinojimo, jokios išminties Šeole [bendrame žmonijos kape], į kurį esi pakeliui“ (Ekleziasto 9:6; 9:10, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys).
12. Iš kur kilo krikščioniškojo pasaulio mokymas apie nemirtingą sielą?
12 Kodėl krikščioniškasis pasaulis moko visai skirtingai negu Biblija? Leidinio New Catholic Encyclopedia straipsnyje „Siela, žmogus, nemirtingumas“ sakoma, kad pirmųjų krikščionių laikų Bažnyčios Tėvai tikėjimą nemirtinga siela grindė ne Biblija, bet „poetais, filosofais ir pagrindinėmis graikų filosofijos idėjomis... Vėliau scholastai labiau rėmėsi Platonu arba Aristoteliu“. Joje sakoma, kad „platonizmas bei neoplatonizmas“ — įskaitant tikėjimą sielos nemirtingumu — galiausiai buvo įskiepytas „į pačią krikščionių teologijos šerdį“.
13, 14. Kodėl beprasmiška tikėtis būti apšviestam stabmeldiškų graikų filosofų?
13 Ar žmonės, besivadinantys krikščionimis, turėjo semtis žinių iš pagonių graikų filosofų apie tokius esminius dalykus kaip gyvenimo po mirties viltį? Žinoma, ne. Graikijos Korinto miesto krikščionims Paulius rašė: „Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė. Parašyta: ‛Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje.’ Ir toliau: ‛Viešpats žino išminčių mintis, kad jos niekingos’“ (1 Korintiečiams 3:19, 20). Senovės graikai buvo stabų garbintojai. Tad kaip jie galėjo būti tiesos šaltinis? Paulius klausė korintiečių: „Kaip suderinti Dievo šventovę su stabais? Juk mes esame gyvojo Dievo šventovė, kaip Dievo pasakyta: ‛Aš apsigyvensiu tarp jų ir ten vaikštinėsiu; aš būsiu jų Dievas, o jie bus manoji tauta’“ (2 Korintiečiams 6:16).
14 Šventosios paslaptys iš pradžių buvo atskleidžiamos per Izraelio tautą (Romiečiams 3:1, 2). Po 33 m. e. m. tai daroma per pirmojo amžiaus pateptųjų krikščionių susirinkimą. Paulius apie pirmojo amžiaus krikščionis pasakė: „Dievas mums [tai, kas paruošta jį mylintiesiems] apreiškė per Dvasią“ (1 Korintiečiams 2:10; žiūrėk taip pat Apreiškimo 1:1, 2). Krikščioniškojo pasaulio mokymas apie nemirtingą sielą kilo iš graikų filosofijos. Dievas to neapreiškė nei Izraeliui, nei pirmojo amžiaus pateptųjų krikščionių susirinkimui.
Tikroji viltis mirusiesiems
15. Kokia, pasak Jėzaus, yra tikroji viltis mirusiesiems?
15 Jei nėra nemirtingos sielos, kokia tikroji viltis mirusiesiems? Tai, be abejo, prikėlimas — pagrindinis Biblijos mokymas ir išties nuostabus Dievo pažadas. Jėzus kalbėjo apie prikėlimo viltį vienam iš savo draugų — Mortai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, — nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jono 11:25). Tikėti Jėzų reiškia tikėti prikėlimu, o ne nemirtinga siela.
16. Kodėl logiška tikėti prikėlimu?
16 Jėzus ir anksčiau kalbėjo kai kuriems žydams apie prikėlimą: „Nesistebėkite tuo! Nes ateina valanda, kurią visi, kurie yra kapuose, išgirs jo balsą ir išeis“ (Jono 5:28, 29, NTP). Tai, ką Jėzus čia sako, labai skiriasi nuo mokymo apie nemirtingą sielą, išliekančią po kūno mirties ir einančią tiesiai į dangų. Kape esantieji — daugelis šimtmečius ar net tūkstantmečius — ‛išeis’ tik ateityje. Tai mirusių sielų grįžimas į gyvenimą. Neįmanoma? Tik ne Dievui, „kuris atgaivina numirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus“ (Romiečiams 4:17). Skeptikai gali šaipytis girdėdami, kad žmonės grįš iš numirusių, bet tai visiškai derinasi su faktu, jog „Dievas yra meilė“ ir „uoliai Jo ieškantiems atsilygina“ (1 Jono 4:16; Žydams 11:6, Brb red.).
17. Ką Dievas padarys per prikėlimą?
17 Kaipgi Dievas galėtų atlyginti tiems, kurie įrodė esą ‛ištikimi iki mirties’, jei neprikeltų jų? (Apreiškimas 2:10) Prikėlimu taip pat Dievas įgyvendina tai, apie ką rašė apaštalas Jonas: „Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų“ (1 Jono 3:8). Dar Edeno sode Šėtonas tapo visos žmonijos žudiku, kai nukreipė pirmuosius tėvus į nuodėmę bei mirtį (Pradžios 3:1-6; Jono 8:44). Jėzus pradėjo griauti Šėtono darbus, kai atidavė savo tobulą gyvybę kaip tinkamą išpirką ir atvėrė žmonijai kelią išsivaduoti iš nuodėmės vergijos, paveldėtos dėl Adomo sąmoningo nepaklusimo (Romiečiams 5:18). Prikėlimas žmonių, mirštančių dėl Adomo nuodėmės, bus tolesnis Velnio darbų sugriovimas.
Kūnas ir siela
18. Kaip kai kurie graikų filosofai reagavo į Pauliaus žodžius, kad Jėzus buvo prikeltas ir kodėl?
18 Būdamas Atėnuose, apaštalas Paulius skelbė gerąją naujieną miniai, kurioje buvo keletas graikų filosofų. Jie klausėsi jo kalbos apie vieną tikrąjį Dievą ir girdėjo jo kvietimą atsiversti. Tačiau kas atsitiko paskui? Paulius užbaigė savo kalbą taip: „[Dievas] nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo prikeldamas iš numirusių.“ Šie žodžiai sukėlė sąmyšį. „Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis“ (Apaštalų darbai 17:22-32). Teologas Oskaras Kulmanas rašo: „Graikams, tikėjusiems sielos nemirtingumu, buvo sunkiau negu kitiems priimti krikščionių skelbiamą mintį apie prikėlimą... Didžiųjų filosofų Sokrato bei Platono mokymas visai nesiderino su Naujuoju Testamentu.“
19. Kaip krikščioniškojo pasaulio teologai stengiasi suderinti mokymą apie prikėlimą su nemirtingos sielos idėja?
19 Tačiau po apaštalų mirties įsigalėjus didelei atskalūnybei, teologai suplakė krikščionių mokymą apie prikėlimą su Platono tikėjimu nemirtinga siela. Ilgainiui kai kurie paskelbė naują teiginį: mirštant siela atsiskiria („išsivaduoja“, anot kai kurių) nuo kūno. Paskui, pagal R. Dž. Kuko veikalą Outlines of the Doctrine of the Resurrection, Teismo dieną „kiekvienas kūnas vėl susijungs su savo siela, o kiekviena siela — su savo kūnu“. Būsimas kūno susijungimas su savo nemirtinga siela pavadintas prisikėlimu.
20, 21. Kas nuosekliai moko tiesos apie prikėlimą ir kaip tai naudinga jiems?
20 Ši teorija vis dar yra oficialus vyraujančių Bažnyčių mokymas. Nors tokia mintis teologui galbūt atrodo logiška, daugumai bažnyčios lankytojų ji yra nežinoma. Jie tiesiog tiki eisią po mirties tiesiai į dangų. Todėl žurnalo Commonweal 1995 m. gegužės 5 d. numeryje rašytojas Džonas Garvis kaltino: „Daugumos krikščionių tikėjimas [pomirtiniu gyvenimu] atrodo artimesnis neoplatonizmui negu kam nors tikrai krikščioniškam ir nepagrįstas Biblija.“ Iš tikrųjų iškeisdami Bibliją į Platoną, krikščioniškojo pasaulio dvasininkai sužlugdė savo kaimenėms biblinę prikėlimo viltį.
21 O Jehovos Liudytojai atmeta pagonišką filosofiją ir laikosi Biblijos mokymo apie prikėlimą. Jie supranta, kad toks mokymas yra konstruktyvus, patenkinamas bei paguodžiantis. Studijuodami kitus straipsnius, suprasime, koks pagrįstas ir logiškas yra Biblijos mokymas apie prikėlimą turintiems tiek žemiškojo, tiek dangiškojo gyvenimo viltį. Besiruošiant studijuoti tuos straipsnius, patariame tau atidžiai perskaityti 15 skyrių iš Pirmojo laiško korintiečiams.
Ar tu atsimeni?
◻ Kodėl turime puoselėti tvirtą tikėjimą prikėlimu?
◻ Kokią viltį Jehova buvo davęs Adomui ir Ievai?
◻ Kodėl beprasmiška ieškoti tiesos graikų filosofijoje?
◻ Kodėl logiška tikėtis prikėlimo?
[Iliustracija 10 puslapyje]
Mūsų pirmieji tėvai prarado amžinojo gyvenimo žemėje viltį, kai nusidėjo
[Iliustracija 12 puslapyje]
Teologams padarė įtaką Platono tikėjimas nemirtinga siela
[Šaltinio nuoroda]
Musei Capitolini, Roma