Kieno jie sūnūs – Abraomo ar Velnio?

Palapinių šventėje Jėzus moko svarbių dvasinių tiesų. Kai kurie iš žydų didžiuojasi esą Abraomo palikuoniai ir teigia niekada niekam nevergavę. „Žinau, kad esate Abraomo palikuoniai, – sako jiems Jėzus. – Tačiau jūs norite mane nužudyti, nes mano žodžiams neatsiranda jumyse vietos. Kalbu tai, ką mačiau būdamas pas savo Tėvą, o jūs darote, ką girdėjote iš savojo tėvo“ (Jono 8:33, 37, 38).

Jėzaus mintis aiški – jo Tėvas yra kitas negu jų. Žydai Jėzaus žodžių prasmės nesupranta ir toliau atkakliai tvirtina: „Mūsų tėvas Abraomas“ (Jono 8:39; Izaijo 41:8). Tiesa, žydai yra kilę iš Abraomo. Tačiau jie mano, kad ir tikėjimu prilygsta Abraomui – tam, kurį Dievas vadino savo draugu.

Jėzus be užuolankų taria: „Jei būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte Abraomo darbus.“ Vaikai juk paprastai seka savo tėvo pavyzdžiu. „O jūs, – tęsia Jėzus, – dabar norite nužudyti mane – žmogų, kuris pasakė jums tiesą, pats ją girdėjęs iš Dievo. Abraomas taip nedarė.“ Tada pakartoja: „Jūs darote savojo tėvo darbus“ (Jono 8:39–41).

Žydai vis dar nesuvokia, kas, anot Jėzaus, iš tikrųjų yra jų tėvas. Su įsitikinimu jie tvirtina: „Mes nesame nesantuokiniai vaikai ir turime vieną Tėvą – Dievą.“ Bet ar tikrai jų Tėvas yra Dievas? „Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, – taria Jėzus, – mylėtumėte mane, nes aš nuo Dievo atėjau ir esu čia. Ne savo valia esu atėjęs – jis mane siuntė.“ Tuomet tęsia: „Kodėl nesuprantate, ką kalbu? Todėl, kad negalite mano žodžių klausytis“ (Jono 8:41–43).

Kadangi nepripažįsta Jėzaus Mesiju, žydai negali vadintis Dievo vaikais. Dabar Jėzus tiesiai pasako: „Jūs esate iš savo tėvo Velnio ir norite tenkinti savo tėvo įgeidžius.“ O koks yra jų tėvas? „Anas nuo pradžių buvo žmogžudys ir nesilaikė tiesos, nes tiesos jame nėra“, – sako Jėzus. Galiausiai taria: „Kas iš Dievo, tas Dievo žodžių klauso. Jūs neklausote todėl, kad nesate iš Dievo“ (Jono 8:44, 47).

Tai girdėdami žydai labai įsižeidžia. „Argi ne tiesą sakėme, kad tu samarietis ir demono apsėstas?“ – atšauna jie. Norėdami Jėzų paniekinti, jie pavadina jį samariečiu, tačiau Jėzus į tai net nesureaguoja. Savo kaltintojams jis atsako: „Aš nesu demono apsėstas. Aš gerbiu savo Tėvą, o jūs mane niekinate.“ Tokio elgesio pasekmės labai rimtos. Jie praranda galimybę, apie kurią Jėzus dabar prabyla: „Kas laikosi mano žodžių, neregės mirties per amžius.“ Aišku, tai nereiškia, kad apaštalai ir kiti jo sekėjai nemirs. Jėzus turi omenyje, kad jiems negrės „antroji mirtis“, iš kurios kelio atgal į gyvenimą nebėra (Jono 8:48–51; Apreiškimo 21:8).

Žydai Jėzaus žodžius supranta tiesiogiai. „Dabar mes žinome, kad esi demono apsėstas, – išrėžia jie. – Mirė ir Abraomas, ir pranašai, o tu sakai: ‘Kas laikosi mano žodžių, neragaus mirties per amžius.’ Bene tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą? [...] Kuo tu dediesi?“ (Jono 8:52, 53)

Visą laiką Jėzus mėgino padėti jiems suprasti, kad jis yra Mesijas. Ir nors galėtų tą pasakyti tiesiai, to nepadaro. „Jeigu aš pats save šlovinčiau, mano šlovė nieko nereikštų, – sako jis. – Šlovę man suteikia mano Tėvas, kurį sakote esant jūsų Dievą. Tačiau jūs jo nepažįstate, o aš jį pažįstu. Jei sakyčiau, kad jo nepažįstu, būčiau melagis kaip jūs“ (Jono 8:54, 55).

Jėzus vėl primena taip gerbiamą žydų protėvį: „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad regės manąją dieną. Jis regėjo ją ir džiaugėsi.“ Abraomas tvirtai tikėjo Dievo pažadu ir laukė Mesijo atėjimo. „Dar neturi nė penkiasdešimt metų, o matei Abraomą?“ – negali atsistebėti žydai. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš buvau pirmiau, nei gimė Abraomas“, – atsako Jėzus. Taip, dar prieš gimstant Abraomui Jėzus buvo angelas ir gyveno danguje (Jono 8:56–58).

Toks tvirtinimas žydus įsiutina – jie griebiasi akmenų norėdami Jėzų užmėtyti. Tačiau jis laiku pasišalina.