Jėzus išgydo nuo gimimo aklą vyrą

Jėzus vis dar Jeruzalėje. Šabo dieną jis su mokiniais eina per miestą ir pamato nuo gimimo aklą elgetą. Mokiniai klausia Jėzaus: „Rabi̇̀, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė aklas?“ (Jono 9:2).

Ar mokiniai turi omenyje žmogaus nuodėmes ankstesniame gyvenime? Ne, nes nemirtingos sielos doktrina jiems svetima. Čia jie veikiau svarsto, ar vyras kaip nors neprasikalto dar būdamas motinos įsčiose. „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai, – atsako Jėzus. – Taip atsitiko, kad per jį Dievas savo darbus apreikštų“ (Jono 9:3). Dėl šio vyro nẽgalės nėra kalti nei jo tėvai, nei jis pats. Žmonės iš Adomo paveldėjo nuodėmę, todėl gimsta su trūkumais, o kai kurie netgi turi didelių negalių, kaip, pavyzdžiui, šis vyras. Tačiau Jėzus jau yra išgydęs daugybę ligonių. Dabar atsiveria puiki proga visiems pamatyti dar vieną nuostabų Dievo darbą.

Anot Jėzaus, Dievo darbus reikia daryti neatidėliojant. „Kol tebėra diena, turime dirbti darbus to, kuris mane siuntė, – sako jis. – Ateina naktis, kai niekas negalės dirbti. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa“ (Jono 9:4, 5). Jau visai netrukus Jėzus mirs ir atsidurs kapo tamsybėje, kur joks darbas neįmanomas. Tačiau, kol tebėra pasaulyje, jis skleidžia žmonėms dvasinę šviesą.

Ką tad Jėzus dabar darys? Ar tikrai pagydys neregį? Priėjęs prie vyro Jėzus paspjauna ant žemės seilių ir padaręs purvo patepa jam akis. Tada taria: „Eik, nusiprausk Siloamo maudykloje“ (Jono 9:7). Vyras tuoj nueina. Kai nusiprausia, iškart praregi! Pagaliau – pirmąkart savo gyvenime – jis viską mato.

Kaimynai ir pažįstami jį išvydę ima tarpusavyje kalbėti: „Ar čia ne tas, kuris elgetaudavo?“ Vieni sako, kad tai jis. Kiti, negalėdami tuo patikėti, neigia: „Visai ne, tik panašus į jį.“ Tačiau vyras visiems tvirtina, kad tai tikrai jis (Jono 9:8, 9).

– Kaip tu praregėjai? – žmonės ima klausinėti.

– Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė man akis ir pasakė: „Eik prie Siloamo ir nusiprausk.“ Tai aš nuėjęs nusiprausiau ir praregėjau, – pasakoja jis.

– Kur tasai žmogus yra?

– Nežinau, – atsako vyras (Jono 9:10–12).

Tada žmonės nuveda jį pas fariziejus. Šiems irgi rūpi sužinoti, kaip aklas vyras praregėjo. Žmogus ir pasakoja:

– Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau ir štai – regiu.

Užuot džiaugęsi, kad vyras pasveiko, kai kurie fariziejai ima kaltinti Jėzų:

– Tas žmogus nėra nuo Dievo, nes nesilaiko šabo.

– Argi nusidėjėlis galėtų daryti tokius stebuklus? – nesutinka kiti (Jono 9:15, 16).

Taigi fariziejų nuomonės išsiskiria.

Kadangi kyla nesutarimas, fariziejai vėl kreipiasi į elgetą:

– Ką pats manai apie žmogų, atvėrusį tau akis?

– Jis pranašas, – nė kiek neabejodamas atsako vyras (Jono 9:17).

Tačiau anie fariziejai nieku gyvu nenori to pripažinti. Galbūt jie mano, kad vyras tik apsimetinėja – kad jiedu su Jėzumi slapta susitarė visus apgauti. Todėl nusprendžia pasišaukti vyro tėvus ir išsiaiškinti, ar tikrai jis buvo aklas.