Teišsilaiko brolių meilė!

„Teišsilaiko brolių meilė“ (ŽYDAMS 13:1).

1. Ką tu darytum, kad ugnis degtų šaltą naktį, ir kokia panaši visų mūsų pareiga?

ĮSIVAIZDUOK, kad lauke pavojingai šalta ir temperatūra labai žema. Vienintelis šilumos šaltinis tavo namuose yra židinyje spragsinti ugnis. Kurstydamas ją tu gali išlikti gyvas. Ar tu tik sėdėsi ir žiūrėsi, kol liepsna užges ir raudonai įkaitusios anglys pamažu virs negyvais pilkais pelenais? Žinoma, ne. Tu nepaliaujamai kurstai ją, kad neužgestų. Tam tikra prasme visi mes turime panašią užduotį, jei kalbėsime apie daug svarbesnę „liepsną“ — meilę — kuri turi degti mūsų širdyse.

2. a) Kodėl galima pasakyti, kad meilė šiomis paskutinėmis dienomis atšalo? b) Kokia meilės svarba tikriesiems krikščionims?

² Mes gyvename laiku, kuriuo, kaip seniai išpranašavo Jėzus, meilė tarp tariamųjų krikščionių atšąla visame pasaulyje (Mato 24:12). Jėzus kalbėjo apie pačią svarbiausią meilę, tai yra meilę Jehovai Dievui ir jo Žodžiui, Biblijai. Kitos meilės rūšys taip pat silpnėja. Biblijoje išpranašauta, kad „paskutinėmis dienomis“ daugelis ‛neturės natūralaus prisirišimo’ (2 Timotiejui 3:1-5, NW). Tikra tiesa! Šeima turėtų būti natūralaus prisirišimo uostas, bet net ir čia smurtas bei užgauliojimai — kartais labai žiaurūs — tapo įprastu dalyku. Tačiau šaltoje šio pasaulio aplinkoje krikščionims liepiama ne tik mylėti vienas kitą, bet mylėti pasiaukojamai, laikant kitus svarbesniais už save. Ta meilė turi būti tokia akivaizdi, kad taptų matoma visiems ir iš jos būtų atpažįstamas tikrųjų krikščionių susirinkimas (Jono 13:34, 35).

3. Kas yra broliška meilė ir ką reiškia išsaugoti ją?

³ Apaštalas Paulius buvo įkvėptas įsakyti: „Teišsilaiko brolių meilė“ (Žydams 13:1). Pagal vieną mokslinį veikalą, graikiškas žodis, čia išverstas žodžiais „brolių meilė“ (phi·la·del·phiʹa), „nurodo švelnią meilę, gerumą, užuojautą, norą padėti“. O ką Paulius turėjo omenyje liepdamas išlaikyti tokią tarpusavio meilę? „Ji niekada neturi atšalti“, — sakoma tame pačiame veikale. Tad nepakanka tik jausti meilę savo broliams; ją reikia parodyti. Be to, mūsų meilė turi išlikti ir niekada neatšalti. Ar tai sunku? Taip, bet Jehovos dvasia gali padėti mums ugdytis brolišką prieraišumą ir stiprinti jį. Apsvarstykime tris būdus, kaip galime kurstyti tos meilės liepsną savo širdyse.

Parodyti atjautą

4. Kas yra atjauta?

⁴ Jei tu nori labiau mylėti savo krikščioniškus brolius ir seseris, pirmiausia turi užjausti juos, įsigilinti į jų išgyvenimus bei sunkumus, kuriuos jie patiria gyvenime. Apaštalas Petras priminė tai rašydamas: „Visi būkite vieningi, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, nuolankūs“ (1 Petro 3:8). Graikiškas žodis, čia išverstas „užjaučiantys“, reiškia „kenčiantys kartu“. Viename šaltinyje, nagrinėjančiame Biblijos graikų kalbą, apie tą žodį sakoma: „Juo apibūdinama tokia dvasinė būsena, kai mes įsigiliname į kitų jausmus, tarsi jie būtų mūsų pačių.“ Taigi reikia įsijausti. Vienas ištikimas pagyvenęs Jehovos tarnas kartą pasakė: „Atjautimas yra tavo skausmas mano širdyje.“

5. Iš kur mes žinome, kad Jehova yra atjaučiantis?

⁵ Ar Jehova turi tokią atjautą? Be abejonės. Pavyzdžiui, apie jo tautos, Izraelio, kančias mes skaitome: „Jis patyrė visą jų vargą“ (Izaijo 63:9, Brb red.). Jehova ne tik matė jų vargus; jis užjautė žmones. Jehovos jausmų gilumą parodo jo paties žodžiai savo tautai, užrašyti Zacharijo 2:8 (Brb red.): „Kas paliečia jus, paliečia mano akies vyzdį!“a Vienas komentatorius apie tą eilutę sako: „Akis yra sudėtingiausias ir jautriausias žmogaus kūno organas; o akies vyzdys — anga, pro kurią į akį patenka šviesa, — yra jautriausia ir svarbiausia akies dalis. Niekas negali geriau paliudyti apie nuostabiai švelnų Jehovos rūpinimąsi savo mylimais žmonėmis.“

6. Kaip Jėzus Kristus parodė atjautą?

⁶ Jėzus irgi visada parodydavo didelę atjautą. Jis ne kartą buvo „apimtas gailesčio“ dėl sunkios sergančių ir suvargusių žmonių padėties (Morkaus 1:41, Brb red.; 6:34). Jis nurodė, kad jeigu kas nors elgiasi nemaloniai su jo pateptaisiais pasekėjais, jis jaučiasi taip, tarsi su juo būtų taip elgiamasi (Mato 25:41-46). O ir šiandien, būdamas mūsų dangiškasis „vyriausiasis kunigas“, jis gali „atjausti mūsų silpnybes“ (Žydams 4:15).

7. Kaip atjauta gali mums padėti, kai brolis ar sesuo suerzina mus?

⁷ „Atjausti mūsų silpnybes“ — ar tai ne paguodžianti mintis? Tad, be abejo, ir mes turime taip elgtis vienas su kitu. Žinoma, daug lengviau ieškoti kito silpnybių (Mato 7:3-5). Bet jei kitą kartą kuris nors brolis ar sesuo suerzins tave, kodėl nepabandžius štai ko. Įsivaizduok save to žmogaus vietoje, turintį jo kilmę, asmenybę, jo trūkumus, su kuriais reikia kovoti. Ar tu gali būti tikras, kad nepadarytum tokių pat klaidų, o gal net didesnių? Užuot tikėjęsi pernelyg daug iš kitų, mes turime parodyti atjautą, kuri padės mums būti supratingiems kaip Jehova, ‛atsimenantis, kad mes esame dulkės’ (Psalmių 102:14; Jokūbo 3:17). Jam žinomi mūsų ribotumai. Jis niekuomet nesitiki iš mūsų daugiau, negu protinga tikėtis, jog mes padarysime. (Palygink 3 Karalių 19:5-7.) Tad visi rodykime tokią atjautą kitiems.

8. Kaip turėtume reaguoti, kai brolis arba sesuo patiria sunkų išmėginimą?

⁸ Paulius rašė, kad susirinkimas yra tarsi kūnas, sudarytas iš įvairių, bet vieningai veikiančių narių. Jis pridūrė: „Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai“ (1 Korintiečiams 12:12-26). Mums reikia kentėti kartu su tais, kurie patenka į sunkius išmėginimus, tai yra atjausti juos. Tokį pavyzdį duoda vyresnieji. Paulius taip pat rašė: „Jei kas silpsta, ar aš nesilpstu? Jei kas piktinasi, ar aš nedegu apmaudu?!“ (2 Korintiečiams 11:29) Vyresnieji ir keliaujantieji prižiūrėtojai šiuo atžvilgiu seka Pauliumi. Savo kalbomis, ganytojišku darbu ir net spręsdami teisminius reikalus jie stengiasi būti atjaučiantys. Paulius patarė: „Verkite su verkiančiais“ (Romiečiams 12:15). Kai avys mato, jog ganytojai iš tiesų atjaučia jas, supranta jų ribotumus ir yra jautrūs jų patiriamiems sunkumams, jos paprastai mieliau priima patarimą, pamokymą ar drausminimą. Jos uoliai lanko sueigas, nes yra tikros, kad čia ras ‛atgaivą savo sieloms’ (Mato 11:29).

Vertinti kitus

9. Kaip Jehova parodo, kad vertina tai, kas mumyse gera?

⁹ Kitas būdas kurstyti brolišką meilę yra vertinimas. Kad brangintume kitus, turime sutelkti dėmesį į jų gerąsias savybes ir vertinti jų pastangas. Tai darydami sekame Jehova (Efeziečiams 5:1). Jis kasdien atleidžia mums daugybę mažesnių nuodėmių. Jis net atleidžia sunkias nuodėmes, jeigu nuoširdžiai atgailaujame. Atleidęs mums nuodėmes, jis nebegalvoja apie jas (Ezechielio 33:14-16). Psalmininkas paklausė: „Jei tu laikysi nusikaltimus atmintyje, Viešpatie, Viešpatie, kas išlaikys?“ (Psalmių 129:3) Jehova sutelkia dėmesį į mūsų gerus darbus tarnaujant jam (Žydams 6:10).

10. a) Kodėl sutuoktiniams pavojinga nustoti vertinti vienas kitą? b) Ką turėtų daryti asmuo, pradėjęs nebevertinti savo sutuoktinio?

¹⁰ Ypač svarbu sekti šiuo pavyzdžiu šeimoje. Kai tėvai parodo, jog vertina vienas kitą, jie duoda pavyzdį šeimai. Šioje trumpalaikių santuokų eroje yra įprasta atsainiai žiūrėti į savo sutuoktinį ir išpūsti trūkumus bei sumenkinti gerus bruožus. Toks neigiamas požiūris griauna santuoką ir ji tampa nemalonia našta. Jei tu pradėjai nebevertinti savo sutuoktinio, paklausk savęs: ‛Ar mano sutuoktinis iš tiesų neturi gerų savybių?’ Pagalvok, kodėl tu įsimylėjai ir susituokei. Ar tikrai nebeliko priežasčių mylėti tą vienintelį asmenį? Žinoma, liko; tad stenkis vertinti gerąsias savo sutuoktinio savybes ir tai išreikšti žodžiais (Patarlių 31:28).

11. Kokių veiksmų reikia vengti, kad meilė santuokoje būtų neveidmainiška?

¹¹ Vertindami vienas kitą sutuoktiniai gali išsaugoti neveidmainišką meilę. (Palygink 2 Korintiečiams 6:6; 1 Petro 1:22.) Esant tokiai meilei, kurstomai nuoširdaus vertinimo, nebus vietos žiaurumui už uždarų durų, nei skaudiems bei žeminantiems žodžiams, nei šaltumui, kuomet ilgą laiką nepasakoma nė vieno švelnaus ar mandagaus žodžio, ir, žinoma, nebus vietos fiziniam smurtui (Efeziečiams 5:28, 29). Vyras ir žmona, iš tikrųjų vertinantys vienas kitą, rodo pagarbą vienas kitam. Jie taip elgiasi ne tik viešai, bet ir kada yra stebimi tik Jehovos — kitaip tariant, visą laiką (Patarlių 5:21).

12. Kodėl tėvai turi pagirti savo vaikus už jų geras savybes?

¹² Vaikams taip pat reikia jausti, kad jie branginami. Tėvai neturėtų vaikams tuščiai meilikauti, bet gerai įvertinti jų girtinas savybes ir nuoširdžius gerus darbus. Prisimink Jehovos pavyzdį, kaip jis išreiškė savo pritarimą Jėzui (Morkaus 1:11). Pagalvok ir apie Jėzaus, „šeimininko“ iš palyginimo, pavyzdį. Jis vienodai pagyrė du ‛šaunius ir ištikimus tarnus’, nors abiem skirtingai buvo duota ir abu atitinkamai skirtingai pelnė (Mato 25:20-23; palygink Mato 13:23). Išmintingi tėvai irgi randa kaip pagirti kiekvieną vaiką už jo unikalias savybes, sugebėjimus ir gabumus. Tačiau jie stengiasi per daug nepabrėžti vaikų gabumų, kad šie nesijaustų nuolat verčiami pranokti kitus. Jie nenori, kad jų vaikai užaugtų pikti arba baugštūs (Efeziečiams 6:4; Kolosiečiams 3:21).

13. Kas tokie rodo pavyzdį vertindami kiekvieną susirinkimo narį?

¹³ Krikščionių susirinkime vyresnieji ir keliaujantieji prižiūrėtojai rodo pavyzdį vertindami kiekvieną Dievo kaimenės narį. Jiems nėra lengva, nes jie taip pat privalo drausminti teisumui, pataisyti klystančius su romumo dvasia ir duoti griežtą patarimą tiems, kuriems jo reikia. Kaip jie suderina šias skirtingas pareigas? (Galatams 6:1; 2 Timotiejui 3:16)

14, 15. a) Kaip Paulius išlaikė nuosaikumą duodamas griežtus patarimus? b) Kaip krikščionių prižiūrėtojai gali suderinti poreikį taisyti blogus dalykus ir poreikį pagirti? Pailiustruok.

¹⁴ Didelė pagalba yra Pauliaus pavyzdys. Jis buvo puikus mokytojas, vyresnysis ir ganytojas. Jam reikėjo bendrauti su susirinkimais, turėjusiais didelių sunkumų, ir jis nebijojo duoti griežtą patarimą, kai buvo būtina (2 Korintiečiams 7:8-11). Pauliaus tarnybos apžvalga rodo, kad pabarimo jis griebdavosi ne dažnai — tik tada, kai to reikalaudavo situacija arba būdavo tikslinga. Tuo jis parodė Dievo išmintį.

¹⁵ Jeigu vyresniojo tarnybą susirinkime palygintume su muzikos kūriniu, tai pabarimas ir papeikimas tebūtų lyg viena gaida, kuri dera prie visų kitų. Ta gaida yra tinkama, savo vietoje (Luko 17:3; 2 Timotiejui 4:2). Įsivaizduok giesmę, turinčią tik tą vieną vis besikartojančią gaidą. Ji greit pradėtų rėžti ausį. Panašiai ir krikščionių vyresnieji stengiasi tobulinti savo mokymą bei įvairinti jį. Jie neapsiriboja problemų taisymu. Jų mokymas veikiau yra ugdantis. Kaip ir Jėzus Kristus, meilingi vyresnieji pirmiausia ieško gerų savybių, kad galėtų pagirti, o ne trūkumų, kad galėtų kritikuoti. Jie vertina sunkų kitų krikščionių darbą. Jie yra įsitikinę, kad apskritai kiekvienas deda visas pastangas tarnauti Jehovai. Tokį požiūrį vyresnieji mielai išreiškia žodžiais. (Palygink 2 Tesalonikiečiams 3:4.)

16. Kaip kitus krikščionis veikė tai, kad Paulius juos vertino ir atjautė?

¹⁶ Be abejonės, dauguma krikščionių, kuriems tarnavo Paulius, žinojo, kad jis vertino ir atjautė juos. Iš kur mes tai žinome? Pažiūrėkime, ką jie manė apie Paulių. Jie nebijojo jo, nors jis turėjo didelę valdžią. Ne, jis buvo mylimas ir prieinamas. Išvykstant jam iš vienos srities, vyresnieji „puldami Pauliui ant kaklo jį bučiavo“! (Apaštalų darbai 20:17, 37) Kokie dėkingi turi būti vyresnieji — ir visi mes — kad turime sektiną Pauliaus pavyzdį! Taigi parodykime, jog vertiname vienas kitą.

Meilingo gerumo darbai

17. Kokie yra gerų darbų susirinkime rezultatai?

¹⁷ Vienas iš veiksmingiausių būdų kurstyti brolišką meilę yra rodyti paprastą gerumą. Jėzus pasakė, kad „palaimingiau duoti negu imti“ (Apaštalų darbai 20:35). Duodami dvasiškai arba materialiai ar skirdami savo laiką bei energiją, mes ne tik kitus darome laimingus, bet ir save. Gerumas susirinkime yra užkrečiamas. Vienas gerumo veiksmas gimdo kitą. Netrukus broliškas prisirišimas ima klestėti! (Luko 6:38)

18. Kokia yra „gerumo“, apie kurį kalbama Michėjo 6:8 (NW), reikšmė?

¹⁸ Jehova skatino savo tautą, Izraelį, parodyti gerumą. Michėjo 6:8 mes skaitome: „Aš pasakysiu tau, o žmogau, kas yra gera ir ko Viešpats reikalauja iš tavęs, būtent: vykdyti teisybę, mėgti gailestingumą [„gerumą“, NW] ir rūpestingai vaikščioti su savo Dievu.“ Ką reiškia „mėgti gerumą“? Hebrajiškas žodis, čia išverstas žodžiu „gerumas“ (cheʹsedh), taip pat verčiamas kaip „gailestingumas“. Pagal leidinį The Soncino Books of the Bible, šiuo žodžiu „nurodoma veiksmingesnė savybė negu abstrakčiu... žodžiu gailestingumas. Jis reiškia ‛gailestingumą, išreikštą darbais’, asmeniškus meilingo gerumo darbus ne tik vargšams ir skurstantiems, bet kiekvienam žmogui“. Todėl kitas mokslininkas sako, kad cheʹsedh reiškia „meilę, paverstą darbais“.

19. a) Kaip mes galime imtis iniciatyvos parodyti gerumą kitiems susirinkime? b) Pateik pavyzdį, kaip tau buvo parodyta broliška meilė.

¹⁹ Mūsų broliška meilė nėra teorinė ar abstrakti. Ji reali. Tad ieškok būdų daryti gerus darbus savo broliams ir sesėms. Būk kaip Jėzus, kuris dažnai nelaukė, kol žmonės kreipsis į jį pagalbos, bet pats imdavosi iniciatyvos (Luko 7:12-16). Ypač pagalvok apie tuos, kurie labiausiai vargsta. Gal reikia aplankyti senesnį ar ligotą asmenį arba padėti sutvarkyti jo reikalus? Gal ‛našlaičiui’ reikia skirti laiko ir dėmesio? Gal prislėgtai sielai reikia klausytojo ar kelių raminamų žodžių? Jei galime, raskime laiko daryti tokius gerus darbus (Jobo 29:12; 1 Tesalonikiečiams 5:14; Jokūbo 1:27). Niekada nepamiršk, kad susirinkime, pilname netobulų žmonių, svarbiausias gerumo veiksmas yra atleisti — negiežti apmaudo, net jei ir būna teisėta priežastis skųstis (Kolosiečiams 3:13). Noras atleisti padeda susirinkimui išvengti pasidalijimo, pagiežos ir vaidų, kurie tarsi drėgnos antklodės užgesina broliškos meilės liepsną.

20. Kaip kiekvienas iš mūsų turėtų patikrinti save?

²⁰ Tad visi būkime pasiryžę kurstyti savo širdyse tą gyvą meilės liepsną. Toliau tyrinėkime save. Ar atjaučiame kitus? Ar parodome, kad vertiname juos? Ar darome kitiems gerumo darbus? Kol taip elgiamės, meilės liepsna šildys mūsų broliją, kad ir koks šaltas bei nejautrus būtų šis pasaulis. Todėl bet kuriuo atveju „teišsilaiko brolių meilė“ — dabar ir amžinai! (Žydams 13:1)

[Išnaša]

Kaip tu manai?

◻ Kas yra broliška meilė ir kodėl mes turime ją išsaugoti?

◻ Kaip atjauta padeda mums išlaikyti brolišką meilę?

◻ Koks yra vertinimo vaidmuo parodant brolišką meilę?

◻ Kaip gerumo darbai padeda klestėti broliškai meilei krikščionių susirinkime?

[Rėmelis 16 puslapyje]

Meilė veikia

Prieš keletą metų vienas vyras, kurį laiką studijavęs su Jehovos Liudytojais, vis dar šiek tiek skeptiškai žiūrėjo į bro­lišką meilę. Jis žinojo, kad Jėzus yra pasakęs: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:35). Bet jam buvo sunku tuo tikėti. Vieną dieną jis pamatė, kad krikščioniška meilė veikia.

Nors tas vyras buvo prirakintas prie invalido vežimėlio, jis iškeliavo toli nuo namų. Betliejuje (Izraelis) jis dalyvavo susirinkimo sueigoje. Čia vienas Liudytojas arabas labai prašė, kad kitas Liudytojas turistas ir tas Biblijos studijuotojas apsi­stotų nakvynės jo šeimoje. Prieš guldamas miegoti tas studijuotojas paprašė šeimi­ninką leisti išeiti rytą į verandą stebėti saulėtekio. Šeimininkas griežtai perspėjo, kad jis to nedarytų. Kitą dieną tas brolis arabas paaiškino priežastį. Per vertėją jis pasakė, kad jeigu jo kaimynai sužinotų, jog jis turėjo žydų kilmės svečių — o ­Biblijos studijuotojas buvo žydas — jie iki pamatų sudegintų jo namus kartu su visa šeima. Suglumintas Biblijos studijuotojas paklausė: „Tai kodėl jūs taip rizikavote?“ Brolis arabas pažvelgė jam į akis ir be vertėjo paprastai pasakė: „Jono 13:35.“

Biblijos studijuotoją labai paveikė ­broliškos meilės tikrumas. Netrukus po to jis pasikrikštijo.

[Iliustracija 18 puslapyje]

Apaštalas Paulius buvo prieinamas dėl savo malonaus ir supratingo būdo