Ko Jehova reikalauja iš mūsų nūdien?
„Balsas iš debesies prabilo: ‛Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!’“ (MATO 17:5)
1. Kada buvo įgyvendintas Įstatymo tikslas?
IZRAELIUI duotame Jehovos Įstatyme buvo daug reikalavimų. Apaštalas Paulius pavadino juos ‛kūniškais potvarkiais, įpareigojančiais iki naujos tvarkos įvedimo’ (Žydams 9:10, NTJ). Įstatymo tikslas buvo įgyvendintas tuomet, kai jo vedamas izraelitų likutis pripažino Jėzų Mesiju, arba Kristumi. Todėl Paulius ir pasakė: „Įstatymo pabaiga — Kristus“ (Romiečiams 10:4, Brb red.; Galatams 3:19–25; 4:4, 5, Brb red.).
2. Kas buvo pavaldūs Įstatymui ir kada jie buvo nuo jo išlaisvinti?
2 Ar tai reiškia, jog nūdien Įstatymas mums negalioja? Tiesą sakant, didžioji dauguma žmonių niekada neturėjo Įstatymo; tai paminėjo psalmininkas: „[Jehova] paskelbė savo žodį Jokūbui, savo įstatus ir įsakus Izraeliui. To jis nepadarė jokiai kitai tautai, — jo įsakų jos nežino“ (Psalmių 147:19, 20). Dievui sudarius naująją sandorą Jėzaus aukos pagrindu, net Izraelio tauta nebebuvo įpareigota toliau laikytis Įstatymo (Galatams 3:13; Efeziečiams 2:15; Kolosiečiams 2:13, 14, 16). Tad ko Dievas reikalauja iš tų, kurie šiandien trokšta tarnauti Jehovai, bet nebėra pavaldūs Įstatymui?
Ko Jehova reikalauja
3, 4. a) Koks yra nūdien pagrindinis Jehovos reikalavimas mums? b) Kodėl turime tiksliai eiti Jėzaus pėdomis?
3 Paskutiniais Jėzaus tarnystės metais jo apaštalai Petras, Jokūbas ir Jonas atlydėjo jį į aukštą kalną (galbūt Hermono atšaką). Čia jie matė pranašišką regėjimą — didžiai pašlovintą Jėzų — ir girdėjo paties Dievo balsą: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ (Mato 17:1–5) Taigi pagrindinis Jehovos reikalavimas mums — klausyti jo Sūnaus, sekti jo pavyzdžiu ir laikytis jo mokymų (Mato 16:24). Todėl ir apaštalas Petras rašė: „Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis“ (1 Petro 2:21).
4 Kodėl mes turime tiksliai laikytis Jėzaus pavyzdžio? Todėl, kad taip darydami sekame Jehova Dievu. Jėzus artimai pažino Tėvą, nes prieš ateidamas į žemę praleido su juo danguje nesuskaičiuojamus milijardus metų (Patarlių 8:22–31; Jono 8:23; 17:5; Kolosiečiams 1:15–17). Gyvendamas žemėje, Jėzus buvo ištikimas savo Tėvo atstovas. Jis kalbėjo: „Skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė.“ Jėzus taip tiksliai laikėsi Jehovos pavyzdžio, jog pasakė: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jono 8:28; 14:9)
5. Kokiam įstatymui pavaldūs krikščionys ir kada jis įsigaliojo?
5 Ką reiškė klausyti Jėzaus ir sekti juo? Ar tai reiškė būti pavaldžiam kokiam nors įstatymui? Paulius rašė: „Nesu [įstatymui] pavaldus.“ Jis turėjo omenyje „senąją sandorą“, Įstatymo sąjungą su Izraeliu. Tačiau Paulius pripažino esąs „surištas Kristaus įstatymu“ (1 Korintiečiams 9:20, 21; 2 Korintiečiams 3:14, NTJ). Pasibaigus senajai Įstatymo sandorai, įsigaliojo „Kristaus įstatymu“ pagrįsta „Naujoji Sandora“, kuriai privalo paklusti visi šiuolaikiniai Jehovos tarnai (Luko 22:20; Galatams 6:2; Žydams 8:7–13).
6. Kaip galime apibūdinti „Kristaus įstatymą“ ir kaip mes jam paklūstame?
6 Jehova neliepė užrašyti „Kristaus įstatymo“ tarsi kodekso pagal įvairius skyrius, kaip buvo su senosios sandoros Įstatymu. Šiame naujajame Kristaus sekėjams duotame įstatyme nebuvo ilgo sąrašo, ką galima ir ko negalima daryti. Tačiau Jehova savo Žodyje išsaugojo keturis išsamius Sūnaus gyvenimo ir mokymo aprašymus. Be to, Dievas įkvėpė kai kuriuos pirmuosius Jėzaus sekėjus parašyti nurodymus dėl asmeninio elgesio, susirinkimo reikalų, elgesio šeimoje bei kitų dalykų (1 Korintiečiams 6:18; 14:26–35; Efeziečiams 5:21–33; Žydams 10:24, 25). Mes paklūstame „Kristaus įstatymui“, jei suderiname savo gyvenimą su Jėzaus Kristaus pavyzdžiu bei mokymais ir klausome įkvėptų pirmojo amžiaus Biblijos rašytojų. To Jehova ir reikalauja iš šiuolaikinių savo tarnų.
Meilės svarba
7. Kaip Jėzus pabrėžė savo įstatymo esmę švęsdamas paskutinę Paschą su apaštalais?
7 Nors meilė buvo svarbus Įstatymo reikalavimas, Kristaus įstatyme ši savybė yra esminė. Tai pabrėžė Jėzus kalbėdamas su savo apaštalais per 33 m. e. m. Paschą. Nuoširdžioje to vakaro Jėzaus kalboje, užrašytoje apaštalo Jono, žodis „meilė“ paminėtas 28 kartus. Taip jis pabrėžė apaštalams savo įstatymo esmę, arba dvasią. Įsidėmėtina, kad Jonas pradėjo savo pasakojimą apie to svarbaus vakaro įvykius taip: „Prieš Paschos šventę Jėzus, žinodamas, kad atėjo Jo valanda iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jono 13:1, Brb red.).
8. a) Kas rodo, kad apaštalų ginčas vis dar tęsėsi? b) Kaip Jėzus pamokė apaštalus nuolankumo?
8 Jėzus mylėjo savo apaštalus nepaisydamas, kad jo pastangos padėti jiems įveikti perdėtą valdžios bei aukštos vietos troškimą buvo nesėkmingos. Likus keliems mėnesiams iki atvykimo į Jeruzalę „jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias“. Prieš pat įžengiant miestan švęsti Paschos, vėl kilo kivirčas dėl padėties (Morkaus 9:33–37; 10:35–45). Ši problema vis dar buvo opi ir tai akivaizdu iš to, kas įvyko apaštalams susirinkus aukštutiniame kambaryje drauge švęsti paskutinės Paschos. Tuo metu nė vienas nesusiprato nuplauti draugams kojų pagal tradicinį svetingumo paprotį. Jėzus, norėdamas pamokyti apaštalus nuolankumo, pats tai padarė (Jono 13:2–15; 1 Timotiejui 5:9, 10).
9. Kaip reagavo Jėzus į ginčą, kilusį po paskutinės Paschos?
9 Tačiau atkreipk dėmesį, kas vėl pasikartojo po tos pamokos ir Paschos, Jėzui jau įsteigus savo besiartinančios mirties Minėjimą. Luko Evangelijoje sakoma: „Tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu.“ Užuot pykęs ant apaštalų ir baręs juos, Jėzus švelniai patarė jiems nebūti panašiems į valdžios ištroškusius pasaulio valdovus (Luko 22:24–27). Paskui jis nurodė tai, ką galima pavadinti kertiniu Kristaus įstatymo akmeniu: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jono 13:34)
10. Kokį įsakymą Jėzus davė savo mokiniams ir ką jis reiškė?
10 Vėliau tą patį vakarą Jėzus pabrėžė, kokia stipri turi būti meilė, panaši į Kristaus. Jis pasakė: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jono 15:12, 13). Ar Jėzus sakė, kad jo sekėjai prireikus turi noriai atiduoti savo gyvybę dėl bendratikių? Tai ir turėjo omenyje Jonas, ano įvykio liudininkas, vėliau rašęs: „Mes iš to pažinome meilę, kad jis [Jėzus Kristus] už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius“ (1 Jono 3:16).
11. a) Kaip mes įvykdome Kristaus įstatymą? b) Kokį pavyzdį Jėzus paliko?
11 Todėl Kristaus įstatymą vykdome ne vien mokydami kitus apie Jėzų. Mes turime gyventi ir elgtis taip kaip Jėzus. Be abejo, jis kalbėdavo maloniai, gerai parinkdamas žodžius. Vis dėlto jis mokė ir savo pavyzdžiu. Jėzus, būdamas galingas dvasinis kūrinys danguje, nepraleido progos pasitarnauti savo Tėvui žemėje ir parodyti mums, kaip reikia gyventi. Jis buvo romus, švelnus, supratingas ir padėdavo prislėgtiems žmonėms (Mato 11:28–30; 20:28; Filipiečiams 2:5–8; 1 Jono 3:8). Savo sekėjus Jėzus irgi skatino mylėti vieniems kitus taip kaip jis.
12. Kodėl galima teigti, jog Kristaus įstatymas nesumenkina priesako mylėti Jehovą?
12 Kokią vietą Kristaus įstatyme užima didžiausias Įstatymo įsakymas — meilė Jehovai? (Mato 22:37, 38; Galatams 6:2) Antrą? Nieku gyvu! Meilė Jehovai ir meilė savo bendratikiams yra neatsiejami dalykai. Krikščionies meilė Jehovai negali būti tikra nemylint savo brolio; apie tai kalbėjo apaštalas Jonas: „Jei kas sakytų: ‛Aš myliu Dievą’, o savo brolio nekęstų, — tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jono 4:20; palygink 1 Jono 3:17, 18).
13. Kokį poveikį turėjo tai, kad Jėzaus mokiniai pakluso jo naujam įsakymui?
13 Jėzus, davęs savo mokiniams naują įsakymą mylėti vienam kitą taip kaip jis mylėjo juos, nurodė, kokį poveikį tai turės: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:35). Praėjus daugiau nei šimtui metų po Jėzaus mirties, Tertulianas paminėjo, kad kaip tik tokį poveikį ir turėjo pirmųjų krikščionių broliška meilė. Pasak jo, ne krikščionys taip kalbėjo apie Kristaus sekėjus: ‛Žiūrėkite, kaip jie myli vienas kitą ir net yra pasirengę mirti už bendratikius.’ Galėtume paklausti savęs: ‛Ar iš mano meilės bendrakrikščionims akivaizdu, jog esu Jėzaus mokinys?’
Kaip mes parodome meilę
14, 15. Kodėl gali būti sunku paklusti Kristaus įstatymui ir kas gali mums padėti jo laikytis?
14 Jehovos tarnams itin svarbu rodyti tokią kaip Kristaus meilę. Tačiau gal tau sunku mylėti tuos bendratikius, kuriems būdingas egoizmas? Nepamiršk, kad net apaštalai ginčijosi ir rūpinosi savo nauda (Mato 20:20–24). Galatai irgi neišvengė kivirčų. Paulius, pasakęs, kad mylėti artimą reiškia vykdyti Įstatymą, perspėjo juos: „Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!“ Nurodęs, kokie yra kūno darbai, o kokie — Dievo dvasios vaisiai, apaštalas pridūrė: „Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems.“ Paskui Paulius paragino: „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą“ (Galatams 5:14—6:2).
15 Ar Jehovos reikalavimas paklusti Kristaus įstatymui pernelyg didelis? Galbūt sunku maloniai bendrauti su atžariais mums asmenimis bei įžeidėjais; vis dėlto turime ‛būti Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyventi meile’ (Efeziečiams 5:1, 2). Mums reikia sekti Dievu, ‛parodžiusiu savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai’ (Romiečiams 5:8). Skubindamiesi padėti kitiems, tarp jų ir savo įžeidėjams, galime jausti pasitenkinimą, nes žinome seką Dievu ir paklūstą Kristaus įstatymui.
16. Kaip mes įrodome mylį Dievą ir Kristų?
16 Nepamirškime, jog savo meilę įrodome ne vien žodžiais, bet ir darbais. Kartą net Jėzui pasirodė sunku įvykdyti vieną iš Dievo valios reikalavimų. „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs“, — meldė Jėzus. Vis dėlto tuoj pat pridūrė: „Tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Luko 22:42) Nepaisydamas visų kentėjimų, Jėzus įvykdė Dievo valią (Žydams 5:7, 8). Paklusnumu įrodome savo meilę ir patvirtiname, kad Dievo kelias yra geriausias. „Tai ir yra Dievo meilė, — rašoma Biblijoje, — jo įsakymus vykdyti“ (1 Jono 5:3). Jėzus irgi pasakė savo apaštalams: „Jei mane mylite, — jūs laikysitės mano įsakymų“ (Jono 14:15).
17. Kokį ypatingą įsakymą Jėzus davė savo sekėjams ir iš kur žinome, kad šiandien jis skirtas ir mums?
17 Liepęs savo sekėjams mylėti vienam kitą, kokį dar ypatingą įsakymą davė jiems Kristus? Jis prašė skelbti, nes to buvo išmokęs juos. Petras kalbėjo: „Jis mums įsakė skelbti žmonėms ir liudyti“ (Apaštalų darbai 10:42, Brb red.). Jėzus nurodė konkrečiai: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mato 28:19, 20; Apaštalų darbai 1:8). Jėzaus žodžiais, tie nurodymai taikytini jo sekėjams ir dabar, „pabaigos metu“, nes jis pasakė: „Ši geroji naujiena apie karalystę bus paskelbta visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“ (Danieliaus 12:4; Mato 24:14, Naujasis Testamentas, vertė Č. Kavaliauskas, 1972). Be abejo, mes skelbiame Dievo valią. Tačiau kai kurie galbūt mano, kad šis darbas yra per didelis Dievo reikalavimas mums. O kaip iš tikrųjų?
Kodėl reikalavimai gali atrodyti sunkūs
18. Ko nereikia užmiršti, kai kenčiame vykdydami Jehovos reikalavimus?
18 Sužinojome, jog per visą istoriją Jehova buvo davęs įvairių įsakymų žmonėms. Skyrėsi ne tik reikalavimai, bet ir patiriami mėginimai. Vykdydamas Dievo valią, jo brangus Sūnus ištvėrė pačius sunkiausius išbandymus ir galop buvo žiauriausiai nužudytas. Tačiau nepamirškime, jog ne Jehova kaltas, jei tenka kentėti vykdant jo valią (Jono 15:18–20; Jokūbo 1:13–15). Nuodėmė, kančios ir mirtis yra Šėtono maišto pasekmė ir per jį susidaro aplinkybės, dėl kurių daug sunkiau daryti tai, ką Jehova liepia savo tarnams (Jobo 1:6–19; 2:1–8).
19. Kodėl tai, ką Dievas per savo Sūnų liepia daryti, yra privilegija?
19 Šiuo pabaigos metu Jehova per Sūnų liepia savo tarnams skelbti visoje planetoje, kad tik valdant Karalystei žmonija išsivaduos iš visų kančių. Ta Dievo vyriausybė pašalins žemėje visas problemas: karus, nusikaltimus, skurdą, senatvę, ligas ir mirtį. Be to, ši Karalystė įkurs žemėje nuostabų rojų ir net mirusieji bus prikelti gyventi jame (Mato 6:9, 10; Luko 23:43; Apaštalų darbai 24:15; Apreiškimas 21:3, 4). Kokia privilegija skelbti gerą naujieną apie tokius dalykus! Be abejo, daryti tai, ko Jehova mūsų prašo, nėra sunku. O priešiškumą mums užtraukia Šėtonas Velnias bei jo pasaulis.
20. Kaip galime ištverti visus Velnio sukeltus sunkumus?
20 Kaip galime sėkmingai įveikti visus Šėtono sukeliamus sunkumus? Įsiklausykime į šiuos žodžius: „Mano sūnau, būk išmintingas ir pradžiugink mano širdį, kad galėčiau atsakyti tam, kuris man priekaištauja“ (Patarlių 27:11, Brb red.). Jėzus, palikęs saugų gyvenimą danguje ir atėjęs į žemę įvykdyti savo Tėvo valią, davė Jehovai galimybę atsakyti į Šėtono patyčias (Izaijo 53:12; Žydams 10:7). Būdamas žmogumi, Jėzus atlaikė visus išmėginimus iki mirties ant kančių stulpo. Sekdami juo kaip savo Pavyzdžiu, mes irgi galime ištverti kentėjimus ir daryti, ką Jehova mums liepia (Žydams 12:1–3).
21. Ką tau reiškia Jehovos ir jo Sūnaus parodyta meilė?
21 Kokią meilę parodė mums Dievas ir jo Sūnus! Per Jėzaus auką klusnūs žmonės turi perspektyvą gyventi amžinai Rojuje. Tad neleiskime savo vilčiai išblėsti. Priešingai — tai, ką Jėzus padarė dėl mūsų, branginkime visa širdimi kaip Paulius, prisimindami jo žodžius: „Dievo Sūnus... pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Galatams 2:20). Rodykime nuoširdų dėkingumą savo mylinčiam Dievui Jehovai, niekada nereikalaujančiam iš mūsų pernelyg daug.
Kaip tu atsakytumei?
◻ Ko dabar Jehova reikalauja iš mūsų?
◻ Kaip Kristus pabrėžė meilės svarbą būdamas paskutinį vakarą su apaštalais?
◻ Kaip galime įrodyti mylį Dievą?
◻ Kodėl daryti tai, ką liepia Jehova, mums yra privilegija?
[Iliustracija 23 puslapyje]
Ko Jėzus pamokė nuplaudamas savo apaštalams kojas?
[Iliustracija 25 puslapyje]
Nors patiriame priešiškumą, skelbti gerąją naujieną yra džiugi privilegija