Biblijos knyga Nr. 43: Jono

Rašytojas: apaštalas Jonas

Parašymo vieta: Efezas arba netoli jo

Baigta rašyti: apie 98 m. e. m.

Aprašytasis laikotarpis: po pratarmės: 29—33 m. e. m.

MATO, Morkaus ir Luko Evangelijomis buvo naudojamasi daugiau kaip 30 metų ir pirmojo amžiaus krikščionys labai vertino šiuos šventosios dvasios įkvėptų vyrų raštus. Dabar, šimtmečiui einant į pabaigą ir Jėzaus bendražygių skaičiui mažėjant, galėjo kilti klausimas: ar yra dar ką nors pranešti? ar kas nors iš savo atminties galėtų pateikti daugiau vertingų detalių apie Jėzaus tarnystę? Taip, toks žmogus buvo. Tai Jonas, jau senyvo amžiaus, kuris artimai bendravo su Jėzumi. Jis, matyt, buvo tarp pirmųjų Jono Krikštytojo mokinių, supažindintų su Dievo Avinėliu, ir vienas iš pirmųjų keturių, kuriuos Viešpats pakvietė drauge darbuotis visalaikėje tarnyboje (Jn 1:35-39; Mk 1:16-20). Jis buvo artimas Jėzaus draugas per visą jo tarnystę, mokinys, „kurį Jėzus mylėjo“ ir kuris per paskutinę Paschą gulėjo prie pat Jėzaus krūtinės (Jn 13:23, Jr; Mt 17:1; Mk 5:37; 14:33). Jam, stovinčiam egzekucijos vietoje, Jėzus pavedė globoti savo motiną, ir jis — tas kitas mokinys, pralenkęs Petrą, kai jiedu skubėjo prie kapo pažiūrėti, ar Jėzus tikrai prisikėlė (Jn 19:26, 27; 20:2-4).

² Beveik 70 metų uoliai ištarnavęs Dievui ir, ištremtas į Patmo salą, turėjęs regėjimų bei apmąstymų, Jonas buvo gerai pasirengęs užrašyti tai, ką jau seniai saugojo savo širdy. Šventoji dvasia dabar įkvėpė jį prisiminti ir išdėstyti raštu daugybę brangių, gyvybę teikiančių žodžių, kad kiekvienas, juos skaitantis, ‘tikėtų, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdamas turėtų gyvenimą per Jėzaus vardą’ (20:31).

³ Antrojo amžiaus pradžios krikščionys pripažino, kad tuos žodžius užrašė Jonas, ir jo Evangeliją laikė įkvėptų Raštų kanono dalimi. Jono autorystę patvirtina antrojo amžiaus pabaigos ir trečiojo pradžios istorikai — Klemensas Aleksandrietis, Irenėjas, Tertulianas ir Origenas. Be to, pačioje Evangelijoje yra daug įrodymų, kad jos rašytojas — Jonas. Be abejonės, ją rašė žydas, gerai pažįstantis savo tautiečių papročius ir jų kraštą (2:6; 4:5; 5:2; 10:22, 23). Kai kurios pasakojimo detalės liudija, kad jis buvo ne tik apaštalas, bet vienas iš trejeto (Petras, Jokūbas ir Jonas), lydėjusių Jėzų ypatingais atvejais (Mt 17:1; Mk 5:37; 14:33). Jokūbas (Zebediejaus sūnus) iš šių trijų iškrinta, nes apie 44 m. e. m., daug anksčiau nei ši knyga parašyta, Erodo Agripos buvo nukirsdintas (Apd 12:2). Petras iškrinta dėl to, kad Jono 21:20-24 paminėtas kartu su rašytoju.

⁴ Šiose baigiamosiose eilutėse rašytojas vadinamas mokiniu, „kurį Jėzus mylėjo“; šis ir panašūs posakiai Evangelijoje pavartoti ne kartą, nors apaštalo Jono vardas nepaminėtas niekur. Čia Jėzus sako apie jį: „Jei aš noriu, kad jis pasiliktų, kolei ateisiu, kas gi tau?“ (Jn 21:20, 22). Tai tarsi užuomina, kad tasai mokinys pergyvens Petrą ir kitus apaštalus. Visa tai tinka apaštalui Jonui. Įdomu, kad, gavęs Apreiškimo regėjimą apie Jėzaus atėjimą, Jonas šią reikšmingą pranašystę baigia žodžiais: „Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22:20).

⁵ Manoma, kad Evangeliją Jonas parašė grįžęs iš tremties Patmo saloje, nors jo raštuose apie tai ir neužsiminta (Apr 1:9). Romos imperatorius Nerva 96—98 m. e. m. paleido daug žmonių, kurie buvo ištremti baigiantis jo pirmtako Domiciano valdymui. Parašęs Evangeliją apie 98 m. e. m., Jonas, manoma, ramiai numirė Efeze 100 m. e. m., tai yra trečiais imperatoriaus Trajano valdymo metais.

⁶ O kad parašymo vieta Efezas ar netoli jo, paliudija istorikas Eusebijas (apie 260—342 m. e. m.) cituodamas Irenėjo žodžius: „Jonas, Viešpaties mokinys, kuris netgi buvo prisiglaudęs prie jo krūtinės, irgi parašė evangeliją, gyvendamas Efeze, Azijoje.“a Kad knyga parašyta ne Palestinoje, patvirtina tai, jog daugelyje vietų Jėzaus priešininkai vadinami „žydais“, o ne „fariziejais“, „aukštaisiais kunigais“ ir panašiai (Jn 1:19; 12:9). Taip pat nurodytas Galilėjos ežero romėniškas pavadinimas, tai yra Tiberiados ežeras (6:1; 21:1). Nežydų labui Jonas paaiškina apie žydų šventes (6:4; 7:2; 11:55; žr. išnašas). Jo tremties vieta, Patmas, buvo netoli Efezo; kad jis pažinojo Efezo bei kitų Mažosios Azijos miestų bendruomenes, rodo Apreiškimo 2 ir 3 skyriai.

⁷ Apie Jono Evangelijos autentiškumą liudija XX amžiuje aptikti svarbūs rankraščiai. Vienas jų — Egipte rastas Evangelijos pagal Joną fragmentas, vadinamas Railendo papirusu 457 (P⁵²). Jame yra Jono 18 skyriaus 31-33, 37, 38 eilutės ir jis saugomas Džono Railendo bibliotekoje Mančesteryje (Anglija).b Kaip tas fragmentas patvirtina paplitusią nuomonę, kad Jonas rašė pirmojo šimtmečio pabaigoje, jau miręs seras Frederikas Kenjonas knygoje The Bible and Modern Scholarship, 1949, p. 21, rašo: „Nors šis papiruso fragmentas labai mažas, jo pakanka įrodyti, kad kažkokiu šios Evangelijos rankraščiu buvo naudojamasi maždaug 130—150 m. po Kr., tikriausiai Romos provincijoje Egipte, kur ir buvo rastas. Net jeigu manytume, jog šis veikalas iš savo kilmės vietos ten nukeliavo kiek įmanoma greičiau, jo parašymo laikas būtų toks artimas tradicinei datai (tai yra pirmojo amžiaus paskutinis dešimtmetis), kad neturėtume jokio pagrindo abejoti tradicinės datos tikslumu.“

⁸ Jono Evangelija įsidėmėtina tuo, kad jos įžangoje kalbama apie Žodį, kuris „pradžioje buvo pas Dievą“ ir visa per jį atsirado (1:2). Atskleidęs, kokie brangūs santykiai yra tarp Tėvo ir Sūnaus, Jonas meistriškai aprašo Jėzaus darbus ir kalbas, ypač pabrėždamas meilę, kuri visa suvienija tvirtais ryšiais. Šis pasakojimas apie Jėzaus gyvenimą žemėje aprėpia laikotarpį nuo 29 iki 33 m. e. m., jame paminėtos keturios Paschos, kuriose Jėzus dalyvavo, ir tai yra patvirtinimas, kad jo tarnyba truko trejus su puse metų. Trys iš tų Paschų įvardytos (2:13; 6:4; 12:1; 13:1; žr. išnašas). Viena pavadinta „žydų švente“, bet kontekste ji įdėta po Jėzaus žodžių „dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis“; iš to matyti, kad ta šventė — Pascha, nes būdavo švenčiama prasidėjus pjūčiai (4:35; 5:1).c

⁹ Geroji naujiena pagal Joną pateikia daug papildomos informacijos; joje — 92 procentai naujos medžiagos, kurios nėra kitose trijose Evangelijose. Vis dėlto Jonas savo pasakojimą baigia tokiais žodžiais: „Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti“ (21:25).

KUO VERTINGA

³⁰ Veiksminga savo tiesumu ir įtikinama nuoširdžiu Žodžio, tapusio Kristumi, aprašymu, geroji naujiena pagal Joną duoda mums išsamų vaizdą apie šį pateptąjį Dievo Sūnų, ką jis kalbėjo bei darė. Nors nesudėtingas Jono rašymo stilius ir žodžiai liudija, kad jis buvo iš „paprastų, nemokytų“ žmonių, jo posakiuose slypi milžiniška jėga (Apd 4:13). Evangelija suskamba aukščiausia gaida, kai kalbama apie nuoširdžią meilę tarp Tėvo ir Sūnaus, taip pat palaimingą, artimą ryšį, kuris galimas esant vienybėje su jais. Žodžiai „meilė“ ir „mylėti“ (įvairiomis formomis) Jono vartojami daug dažniau nei kitose trijose Evangelijose kartu paėmus.

³¹ Kokie puikūs santykiai iš pradžių buvo tarp Žodžio ir Dievo Tėvo! Dievo valia „tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę — šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1:14). Jono Evangelijoje Jėzus nuolat pabrėžia, kad yra pavaldus Tėvui ir besąlygiškai vykdo jo valią (4:34; 5:19, 30; 7:16; 10:29, 30; 11:41, 42; 12:27, 49, 50; 14:10). Jėzaus jausmų Tėvui išraiška pasiekia savo kulminaciją maldoje, užrašytoje Jono 17 skyriuje. Ten Jėzus sako užbaigęs darbą, kurį Tėvas jam buvo davęs nuveikti žemėje, ir priduria: „Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui“ (17:5).

³² O ką pasakytume apie Jėzaus santykius su mokiniais? Jis vis pabrėžia esąs vienintelis tarpininkas, per kurį Dievas palaimins mokinius ir visą žmoniją (14:13, 14; 15:16; 16:23, 24). Jėzus vadinamas „Dievo Avinėliu“, „gyvybės duona“, „pasaulio šviesa“, „geruoju ganytoju“, „prisikėlimu ir gyvenimu“, „keliu, tiesa ir gyvenimu“, „tikruoju vynmedžiu“ (1:29; 6:35; 8:12; 10:11; 11:25; 14:6; 15:1). Palyginime apie „tikrąjį vynmedį“ Jėzus kalba, kokia stipri vienybė jo mokinius sieja ne tik su juo, bet ir su Tėvu. Duodami gausių vaisių jie pašlovins jo Tėvą. „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!“ — ragina Jėzus (15:9).

³³ O kaip karštai jis meldžia Jehovą, kad visi jo mylimieji ir ‘tie, kurie per jų žodį jį įtikės’, būtų viena su jo Tėvu ir juo, pašventinti tiesos žodžiu! Išties, Jėzaus tarnybos tikslą geriausiai atspindi paskutiniai jo maldos žodžiai savo Tėvui: „Aš paskelbiau tavo vardą ir dar skelbsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“ (17:20, 26).

³⁴ Jėzus turėjo palikti savo mokinius pasaulyje, bet atsiuntė jiems padėjėją — „tiesos dvasią“ (NW). Be to, davė naudingų patarimų dėl jų santykių su pasauliu ir parodė, kad jie turi nugalėti jį kaip „šviesos vaikai“ (14:16, 17; 3:19-21; 12:36). „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai, — kalbėjo Jėzus, — jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ O tamsos vaikams jis pasakė: „Jūsų tėvas — velnias, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus. Jis [...] nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos.“ Tad pasiryžkime visada laikytis tiesos, tai yra ‘šlovinti Tėvą dvasia ir tiesa’ ir semtis stiprybės iš Jėzaus žodžių: „Būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (8:31, 32; 8:44, Brb; 4:23; 16:33).

³⁵ Visa tai siejasi ir su Dievo Karalyste. Teisme Jėzus paliudijo: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia.“ Paskui klausiamas Piloto atsakė: „Tu pasakei, kad aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (18:36, 37). Tikrai laimingi tie, kurie klauso ir yra ‘gimę iš naujo’ (Brb), kad galėtų vienybėje su Karaliumi ‘įeiti į Dievo karalystę’. Laimingos „kitos avys“, kurios klauso šio Ganytojo ir Karaliaus balso ir laimi gyvenimą. Tad labai vertinkime Jono Evangeliją, nes ji parašyta, „kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą“ (3:3, 5; 10:16; 20:31).

[Išnašos]