Ar žinote?
Ar kitataučius prilygindamas šuniukams Jėzus norėjo juos įžeisti?
Mergaitė su šuniuku (graikų ar romėnų statulėlė; pirmas a. p. m. e.–antras m. e. a.)
Kartą, kai Jėzus buvo nukeliavęs į Siriją, šalia Izraelio esančią Romos provinciją, prie jo priėjo viena graikė ir paprašė pagalbos. Jėzus, atsakydamas jai, nežydus prilygino šuniukams. Pagal Mozės įstatymą šunys buvo laikomi nešvariais gyvūnais (Kunigų 11:27). Bet ar savo žodžiais Jėzus norėjo įžeisti šią graikę ir kitus nežydus?
Visiškai ne. Kaip Jėzus ir paaiškino savo mokiniams, jo pagrindinis tikslas tuo metu buvo padėti žydams. Tą mintį jis išreiškė vaizdžiai, sakydamas moteriai: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šuniukams“ (Mato 15:21–26; Morkaus 7:26). Tiek graikai, tiek romėnai šunis mylėjo, dažnas laikė juos savo namuose, leisdavo vaikams su jais žaisti. Taigi žodis „šuniukai“ galėjo sužadinti šiltus, malonius jausmus. Graikė suprato potekstę ir tarė: „Taip, Viešpatie. Bet juk ir šuniukai ėda trupinėlius, krintančius nuo jų šeimininkų stalo.“ Jėzus pagyrė moterį už stiprų tikėjimą ir išgydė jos dukterį (Mato 15:27, 28).
Ar apaštalo Pauliaus patarimas atidėti kelionę jūra buvo išmintingas?
Bareljefe pavaizduotas didelis krovininis laivas (pirmas m. e. a.)
Pauliui plaukiant į Italiją siautė priešiniai vėjai, todėl laivui stovint vienoje prieplaukoje apaštalas patarė kelionę kuriam laikui atidėti (Apaštalų darbų 27:9–12). Ar tai buvo išmintingas patarimas?
Senovėje jūreiviai gerai žinojo, kad žiemos mėnesiais keliauti Viduržemio jūra pavojinga. Nuo lapkričio vidurio iki kovo vidurio šioje jūroje laivyba nevykdavo. Tačiau Paulius kalbėjo apie kelionę, kuri turėjo vykti rugsėjo arba spalio mėnesį. Ketvirto mūsų eros amžiaus romėnų rašytojas Vegecijus savo veikale Epitoma rei militaris apie plaukiojimą Viduržemio jūra rašė: „Kai kurie mėnesiai labai tinkami, kai kurie abejotini, likusiais – tai neįmanoma.“ Pasak Vegecijaus, keliauti šia jūra buvo saugu nuo gegužės 27 iki rugsėjo 14 dienos, o du abejotini laikotarpiai, kai laivyba rizikinga, buvo nuo rugsėjo 15 iki lapkričio 11 dienos ir nuo kovo 11 iki gegužės 26 dienos. Paulius, patyręs keliautojas, be abejo, tai žinojo. Laivavedys ir laivo savininkas šiuos faktus taip pat greičiausiai žinojo, bet į Pauliaus patarimą nekreipė dėmesio. Kelionė baigėsi laivo sudužimu (Apaštalų darbų 27:13–44).