Praėjus net 900 metų po to, kai buvo baigtas tiesti Apijaus kelias, Bizantijos istorikas Prokopijus Cezarėjietis pavadino jį nuostabiu ir apie akmeninį grindinį rašė: „Nei laikas, nei daugybė kasdien riedančių vežimų jo nepakeitė ir nenuzulino glotnaus paviršiaus.“

Vis dėlto krikščionys suplanuodavo ir leisdavosi į tolimas evangelizacines keliones. Apaštalas Paulius, kaip ir jo amžininkai, į Rytus paprastai plaukdavo jūra, mat vasaros mėnesiais tam palankūs Viduržemio jūros regione vyraujantys vakariai vėjai (Apaštalų darbų 14:25, 26; 20:3; 21:1-3). Tačiau kelionėms vakarų link Paulius dažniausiai rinkosi romėnų kelius, pavyzdžiui, kai vyko į antrąją ir trečiąją misionieriškas keliones (Apaštalų darbų 15:36-41; 16:6-8; 17:1, 10; 18:22, 23; 19:1).a Maždaug 59 m. e. m. Paulius keliavo Apijaus keliu į Romą, ir bendratikiai jį pasitiko judrioje Apijaus turgaus aikštėje, 74 kilometrai į pietryčius nuo miesto. Kiti laukė jo 14 kilometrų arčiau Romos, prie Trijų Tavernų, kur buvo teikiamos paslaugos keliauninkams (Apaštalų darbų 28:13-15). Maždaug 60 m. e. m. Paulius pareiškė, kad geroji naujiena jau paskelbta „visame pasaulyje“, tai yra visose, kiek tik buvo žinoma, apgyventose teritorijose (Kolosiečiams 1:6, 23). Romėnų kelių tinklas čia labai pravertė.

[Iliustracija 17 puslapyje]

Bendratikiai pasitinka Paulių judrioje Apijaus turgaus aikštėje