„Nemokyti, paprasti žmonės“

1, 2. Kokį stebuklą Petras su Jonu padaro prie šventyklos vartų?

ŠVIEČIA popietės saulė. Į šventyklos kiemą renkasi dievobaimingi judėjai ir Kristaus mokiniai. Artėja „maldos valanda“a (Apd 2:46; 3:1). Petras ir Jonas kartu su minia eina link šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais. Per žmonių klegesį ir sandalų šlepsėjimą vos girdėti, kaip pusamžis elgeta, luošas nuo gimimo, prašinėja išmaldos (Apd 3:2; 4:22).

² Priėjus Petrui su Jonu, elgeta vėl išbeldžia savo prašymą sušelpti. Apaštalai sustoja, ir vargšas lūkestingai įbeda į juos akis. Petras taria: „Sidabro ir aukso neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu sakau: vaikščiok!“ Petras ištiesia nelaimėliui ranką ir šis pirmąsyk gyvenime atsistoja! (Apd 3:6, 7) Minia nuščiūva. Vyras žiūri ir negali patikėti, kad jo kojos sveikos! Jis nedrąsiai žengia pirmuosius žingsnius, galiausiai iš džiaugsmo ima šokinėti ir visu balsu šlovinti Dievą.

3. Kokia nepaprasta galimybė atsivėrė ne tik išgydytam vyrui, bet ir visiems kitiems?

³ Žmonės, priblokšti to, ką matė, subėga prie Petro ir Jono, stovinčių Saliamono kolonadoje. Čia, kur anksčiau mokė pats Jėzus, dabar Petras susirinkusiems paaiškina, ką iš tikrųjų visa tai reiškia (Jn 10:23). Miniai ir buvusiam luošiui jis pasiūlo kai ką nepalyginti brangesnio už sidabrą ar auksą ir net už sugrąžintą sveikatą. Ką gi? Jiems atverta galimybė parodyti nuoširdžią atgailą, taip nusiplauti nuodėmes ir tapti Jehovos paskirto „didžiojo Vedlio“, Jėzaus Kristaus, sekėjais (Apd 3:15).

4. a) Kas buvo nepatenkinti dėl Petro ir Jono padaryto stebuklo? b) Kokius du klausimus apsvarstysime?

⁴ Kokia diena! Vyras, visą gyvenimą buvęs luošas, išgijo. O svarbiausia, tūkstančiams žmonių buvo atverta galimybė pagyti dvasiškai – kad jie būtų „verti vadintis Jehovos vardu“ (Kol 1:9, 10). Tačiau valdžios vyrų tos dienos įvykiai anaiptol nedžiugina. Jėzaus sekėjus, vykdančius savo Viešpaties pavedimą, jie užsimoja nutildyti, kad žinios apie Karalystę nebeskleistų (Apd 1:8). Ko mes galime pasimokyti iš to, kaip Petras ir Jonas – „nemokyti, paprasti žmonės“ – kalbėjo miniai? (Apd 4:13)b Kaip sekti jų pavyzdžiu, jei irgi tenka susidurti su priešiškumu?

Ne „savo pačių galia“ (Apd 3:11–26)

5. Ko mus pamoko Petro kalba?

⁵ Petras ir Jonas gerai žinojo, kad minioje gali būti žmonių, kurie dar visai neseniai reikalavo Pilotą nubausti Jėzų mirtimi (Mk 15:8–15; Apd 3:13–15). Pagalvok, kiek Petrui reikėjo drąsos pareikšti, kad luošį pagydė Jėzaus vardu. Apaštalas nemėgino tiesos pagražinti ir be užuolankų pasakė, kad susirinkusieji yra prisidėję prie Kristaus nužudymo. Bet neapykantos šiems žmonėms Petras nejautė suprasdamas, kad jie tai padarė „iš nežinojimo“ (Apd 3:17). Jis pavadino juos broliais ir pabrėžė, kuo geroji žinia jiems palaiminga, – jeigu atgailaus ir įtikės Kristų, Jehova leis pamatyti „atgaivos laikus“ (Apd 3:19). Mes irgi apie artėjantį Dievo teismą turime kalbėti tarnyboje drąsiai ir atvirai. Tačiau nebūkime netaktiški, šiurkštūs, nešnekėkime smerkiamai. Geriau į visus žiūrėkime kaip į būsimus tikėjimo brolius ir seses. Sekime Petro pavyzdžiu ir stenkimės žinią apie Karalystę pateikti taip, kad ji pašnekovui išties būtų geroji naujiena.

6. Kaip Petras ir Jonas parodė nuolankumą ir kuklumą?

⁶ Apaštalai nepasikėlė į puikybę ir neprisiėmė garbės už aną stebuklingą išgydymą. Petras žmonių paklausė: „Ko stebitės ir ko taip žiūrite į mus, tarsi mes savo pačių galia ar dievotumu būtume padarę, kad jis vaikščiotų?“ (Apd 3:12). Petras ir kiti apaštalai žinojo gerus darbus darantys ne savo, o Dievo galia. Šie vyrai buvo nuolankūs, kuklūs ir už visa, ką nuveikė, garbę atiduodavo Jehovai ir Jėzui.

7, 8. a) Kokią Dievo dovaną padedame gauti žmonėms? b) Kaip šiandien pildosi pranašystė, kad „bus atkurta visa“?

⁷ Liudydami apie Karalystę mes irgi būkime kuklūs, nesiaukštinkime. Tiesa, šiandien Dievo dvasia nesuteikia krikščionims stebuklingos galios gydyti. Bet, kaip ir Petras, padedame žmonėms ugdytis tikėjimą Dievu ir Kristumi ir gauti brangią dovaną – nuodėmių atleidimą ir dvasinę atgaivą. Šią dovaną mielai priima daugybė žmonių: kasmet šimtai tūkstančių pasikrikštija ir tampa Kristaus sekėjais.

⁸ Mes gyvename tokiais laikais, kai, anot Petro, „bus atkurta visa“. Štai 1914 metais, kaip „Dievas senovėje buvo kalbėjęs savo šventųjų pranašų lūpomis“, danguje buvo įkurta Karalystė (Apd 3:21; Ps 110:1–3; Dan 4:16, 17). Netrukus Kristus ėmė vadovauti didžiuliam atkuriamajam darbui žemėje. Todėl jau milijonai žmonių tapo Dievo Karalystės valdiniais ir džiaugiasi dvasine gerove. Nusivilkę savo seną, sugedusią asmenybę, jie apsivilko „naują žmogų, sukurtą pagal Dievo valią“ (Ef 4:22–24). Tokie nepaprasti dalykai, lygiai kaip ano luošio pagydymas, nebūtų įmanomi, jei ne Dievo dvasia. Kaip ir Petras, mokydami kitus būkime drąsūs ir išmaniai remkimės Dievo Žodžiu. Ir jeigu žmogui padėjome tapti Kristaus mokiniu, atminkime, kad tai padaryta ne mūsų jėgomis, bet Jehovos galia.

„Mes negalime liautis kalbėję“ (Apd 4:1–22)

9–11. a) Kaip žydų vadovai reagavo į Petro ir Jono skelbiamą žinią? b) Ką apaštalai buvo pasiryžę daryti ir toliau?

⁹ Petro kalba ir didžiulis pagydyto vyro džiūgavimas sukėlė didelį sambrūzdį. Šventyklos sargybos viršininkas, atsakingas už tvarką visoje šventyklos teritorijoje, ir aukštieji kunigai atskubėjo aiškintis, kas čia dedasi. Jie tikriausiai buvo sadukiejai. Ta turtinga religinė grupuotė turėjo nemenką politinę įtaką ir siekė taikių santykių su romėnais. Sadukiejai nepripažino žodinio įstatymo, kurio skrupulingai laikėsi fariziejai, o į tikėjimą prikėlimu žiūrėjo pašaipiai.c Kaip jie turėjo suirzti matydami Petrą ir Joną šventykloje be baimės kalbančius, kad Jėzus buvo prikeltas!

¹⁰ Tie aršūs priešininkai įmetė apaštalus į kalėjimą, o kitą dieną nusitempė į aukščiausiąjį žydų teismą. Tautos elito požiūriu, jiedu buvo „nemokyti, paprasti žmonės“ – nebaigė jokios religinės mokyklos, taigi neturėjo teisės mokyti šventykloje. Tad girdėdama apaštalus kalbant drąsiai ir su tvirtu įsitikinimu, teismo taryba stebėjosi. Kodėl Petro ir Jono žodžiai visus taip paveikė? Viena iš priežasčių ta, kad juodu anksčiau buvo „kartu su Jėzumi“ (Apd 4:13). O Jėzaus žodžiai, skirtingai nei Raštų aiškintojų, „turėjo galią“ (Mt 7:28, 29).

¹¹ Anuomet tautoje teismo sprendimai buvo labai gerbiami. Apaštalams aukščiausiasis teismas įsakė liautis skelbus. Vos prieš keletą savaičių tas pats teismas pareiškė, kad Jėzus baustinas mirtimi (Mt 26:59–66). Petras ir Jonas jų nepabūgo. Stovėdami priešais turtingus, didžiai išsimokslinusius, įtakingus vyrus, apaštalai ryžtingai ir sykiu taktiškai tarė: „Ar teisinga Dievo akivaizdoje klausyti jūsų, o ne Dievo? Spręskite patys. O mes negalime liautis kalbėję apie tai, ką matėme ir girdėjome“ (Apd 4:19, 20).

12. Kas mums padeda liudyti drąsiai, su tvirtu įsitikinimu?

¹² Ar pats nestokoji ryžto? Kaip jautiesi, kai tenka paliudyti turtingiems, labai išsilavinusiems ar įtakingiems žmonėms? Arba jei dėl tikėjimo iš tavęs pasijuokia šeimos nariai, bendramoksliai, kolegos? Jeigu ir apima baimė, nenusimink – ją gali įveikti. Tarnaudamas žemėje Jėzus mokė apaštalus savo įsitikinimus tvirtai ir pagarbiai ginti (Mt 10:11–18). Kristus prikeltas davė žodį mokiniams būti su jais „per visas dienas iki šio pasaulio pabaigos“ (Mt 28:20). Šiandien jis vadovauja „ištikimam ir nuovokiam vergui“, o šis mus moko, kaip ginti savo tikėjimą (Mt 24:45–47; 1 Pt 3:15). Tam tikrų patarimų ir pamokymų sužinome dalyvaudami šiokiadienio sueigose, studijuodami Bibliją aiškinančius leidinius, skaitydami svetainėje jw.org publikuojamus straipsnius, pavyzdžiui, iš skyrelio „Biblija: klausimai ir atsakymai“. Stenkis kuo geriau visu tuo pasinaudoti, tada liudysi drąsiau, su dar tvirtesniu įsitikinimu. Ir kaip apaštalus, tave traukte trauks skleisti tą nuostabią dvasinę šviesą, kurią pats išvydai, – nesulaikys jokios kliūtys.

„Visi drauge meldėsi Dievui“ (Apd 4:23–31)

13, 14. Ką ir kodėl turėtume daryti susidūrę su priešiškumu?

¹³ Paleisti iš teismo, Petras ir Jonas tuojau nuskubėjo susitikti su bendruomene. „Susirinkusieji visi drauge meldėsi Dievui“ – meldė drąsos toliau skelbti jo žodį (Apd 4:24). Petras gerai žinojo, kad Jehovos tarnui, vykdančiam jo valią, neišmintinga kliautis vien savo jėgomis. Vos prieš keletą savaičių jis pats labai pasitikėjo savimi, net pareiškė Jėzui: „Jei visi kiti ir sukluptų dėl tavęs, aš niekada nesuklupsiu!“ Tačiau netrukus, kaip Jėzus ir išpranašavo, Petras pasidavė žmonių baimei ir išsižadėjo savo brangaus draugo ir mokytojo. Laimei, iš šios skaudžios klaidos apaštalas pasimokė (Mt 26:33, 34, 69–75).

¹⁴ Kad vykdytum Kristaus priesaką liudyti apie jį kitiems, vien ryžto nepakaks. Jei priešininkai bando palaužti tavo tikėjimą ir mėgina tave nutildyti, sek Petro ir Jono pavyzdžiu – melsk Jehovą tvirtybės, ieškok paramos bendruomenėje, pasipasakok apie savo sunkumus vyresniesiems ar kitiems dvasiškai brandiems krikščionims. Bendratikių maldos tave labai palaikys (Ef 6:18; Jok 5:16).

15. Kodėl neturėtum nusiminti, jei buvai paliovęs skelbti tiesos žinią?

¹⁵ O kaip, jeigu kada nors neatlaikei spaudimo ir lioveisi skelbęs tiesą? Nepasiduok nevilčiai. Pagalvok: po Jėzaus mirties net ir apaštalai kurį laiką tylėjo, kol vėl ryžosi imtis veiklos (Mt 26:56; 28:10, 16–20). Užuot graužęsis dėl padarytos klaidos, gali iš jos pasimokyti ir tokia savo patirtimi netgi kitus pastiprinti.

16, 17. Ko Kristaus sekėjai kartą meldė Jeruzalėje ir ko tai mus pamoko?

¹⁶ Ko turėtume melsti, jeigu valdžia varžo mūsų veiklą? Imkime pavyzdį iš apaštalų. Jie neprašė atitolinti mėginimų. Nepamiršo, ką Jėzus buvo sakęs: „Jeigu persekiojo mane, persekios ir jus“ (Jn 15:20). Šie ištikimi Kristaus sekėjai meldė Jehovą atkreipti dėmesį į priešininkų grasinimus (Apd 4:29). Mokiniai suprato tikrąją įvykių reikšmę – pranašystė, kad patirs priešiškumą, akivaizdžiai pildosi. Taip pat neabejojo: kad ir ką sakytų žmonių valdžios, Dievo valia žemėje, kaip mokė melsti Jėzus, bus įvykdyta (Mt 6:9, 10).

¹⁷ Kad galėtų vykdyti Dievo duotą užduotį, mokiniai meldė: „Suteik savo vergams didžios drąsos skelbti tavo žodį.“ Kaip Jehova atsakė į jų maldą? „Vieta, kur jie buvo susirinkę, sudrebėjo. Visi iki vieno prisipildė šventosios dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį“ (Apd 4:29–31). Jehovai nėra kliūčių (Iz 55:11). Kad ir kaip būtų sunku, kad ir koks galingas būtų priešininkas, jeigu maldoje šaukiamės Dievo, jis tikrai suteiks jėgų skleisti jo žinią be baimės.

„Pamelavai ne žmonėms, bet Dievui“ (Apd 4:32–5:11)

18. Kaip Jeruzalės bendruomenės nariai vienas kitą palaikė?

¹⁸ Tik ką įsikūrusi Jeruzalės bendruomenė netruko išaugti iki daugiau kaip 5000 narių.d Žinia, savo padėtimi visuomenėje ir gyvenimo patirtimi mokiniai labai skyrėsi, bet visi buvo „vieningi širdimi ir siela“, juos siejo minties vienovė (Apd 4:32; 1 Kor 1:10). Mokiniai ne tik meldė Jehovą palaiminti jų darbus, bet ir palaikė vienas kitą dvasiškai, o prireikus – ir materialiai (1 Jn 3:16–18). Štai dosniaširdis Juozapas, apaštalų pramintas Barnabu, pardavė savo žemę ir paaukojo visus gautus pinigus, kad atvykėliai iš tolimų kraštų, kurį laiką pasilikę Jeruzalėje, galėtų sužinoti daugiau ir taip sustiprinti savo tikėjimą.

19. Kodėl Ananiją ir Sapfyrą Jehova nubaudė mirtimi?

¹⁹ Viena pora, Ananijas ir Sapfyra, irgi pardavė savo valdą ir paaukojo pinigų. Jie dėjosi atidavę visą sumą, nors iš tikro „dalį gautų pinigų nuslėpė“ (Apd 5:2). Jehova abu juos nubaudė mirtimi. Kodėl? Ne todėl, kad aukojo per mažai, o todėl, kad aukojo iš blogų paskatų ir mėgino apaštalus apgauti. Ananijas ir Sapfyra pamelavo „ne žmonėms, bet Dievui“ (Apd 5:4). Kaip ir anie veidmainiai, kuriuos smerkė Jėzus, jie norėjo patikti ne Jehovai, o žmonėms (Mt 6:1–3).

20. Su kokia nuostata dera aukoti Jehovai?

²⁰ Šiandien milijonai liudytojų remia pasaulinę evangelizacijos veiklą. Kaip kadaise Jeruzalės krikščionys, jie savo laiką ir išteklius aukoja noriai, dosnumo dvasios skatinami, o ne kieno nors verčiami. Juk Jehovai nebūtų miela, jeigu tarnautume jam nenorom, priverstinai (2 Kor 9:7). Jam svarbu ne kiek aukojame, o iš kokių paskatų (Mk 12:41–44). Todėl žiūrėkime, kad širdis nepalinktų į savanaudiškumą ar garbėtrošką, kaip nutiko Ananijui su Sapfyra. Sekime Petro, Jono, Barnabo pavyzdžiu – tarnaukime Jehovai iš meilės jam ir savo artimui (Mt 22:37–40).