Nuo sakytinio žodžio iki šventųjų tekstų. Rašymas ir pirmieji krikščionys

JAU daugybę amžių tikintieji negailėdami laiko skaito ir tyrinėja pačius žinomiausius kada nors parašytus raštus — Krikščionių graikiškuosius raštus, paprastai vadinamus Naujuoju Testamentu. Ši Biblijos dalis, kaip ir kiti jos raštai, visada darė didelę įtaką pasauliui, formavo moralę bei etiką, suteikdavo įkvėpimo literatūros ir meno kūrėjams. O svarbiausia — padėjo milijonams žmonių, galbūt ir tau, įgyti tikrų žinių apie Dievą ir Jėzų (Jono 17:3).

Evangelijos ir kita Krikščionių graikiškųjų raštų dalis pasirodė ne tuoj pat po Jėzaus mirties. Matas savo Evangeliją parašė praėjus 7 ar 8 metams, o Jonas net po 65 metų. Kaip jie galėjo tiksliai papasakoti, ką Jėzus sakė ir darė? Aišku, jiems vadovavo Dievo šventoji dvasia (Jono 14:16, 26). Tačiau kaip Jėzaus mokymai buvo perduodami be jokių iškraipymų, kol galiausiai tapo Šventojo Rašto dalimi?

„Beveik neraštingi“?

Praėjusiame šimtmetyje kai kas ėmė reikšti nuomonę, kad pirmieji Jėzaus mokiniai buvo nelinkę aprašyti jo mokymų bei darbų, o tik pasakodavo apie juos žodžiu. Štai vienas biblistas teigia: „Nuo viešosios Jėzaus tarnybos praėjo keletas dešimtmečių, kol jo mokymus užrašė Evangelijų autoriai. Iki to laiko visos žinios apie Jėzų būdavo perduodamos žodžiu.“ Kai kurie mokslininkai netgi tvirtina, jog pirmieji Kristaus sekėjai „buvo beveik neraštingi“.a Be to, jie teigia, kad per tuos sakytinio žodžio dešimtmečius pasakojimai apie Jėzaus tarnybą buvo išplėsti, adaptuoti ar pagražinti. Todėl, anot jų, įvykių aprašymas išėjo visiškai netikslus.

Kiti mokslininkai aiškina, kad artimi Jėzaus mokiniai žydai tikriausiai laikėsi rabinų nustatyto mokymo metodo — kartojimo, padedančio įsiminti, ir tai esą prisidėjo prie žodinio perdavimo tikslumo. Ar iš tiesų mokinių pasakojimai ėjo tik iš lūpų į lūpas? O gal tam tikrą vaidmenį išsaugant faktus apie Jėzaus tarnybą atliko ir rašymas? Nors gerai nežinome, taip galėjo būti.

Rašyti buvo įprasta

Pirmajame amžiuje visokie žmonės mokėjo skaityti ir rašyti. Alanas Milardas, hebrajų ir senovės semitų kalbų profesorius, tai patvirtina: „Rašyti graikų, aramėjų bei hebrajų kalbomis buvo įprasta, ir tą galima pasakyti apie visų visuomenės sluoksnių žmones.“ Jis pridūrė: „Būtent tokioje aplinkoje darbavosi Jėzus.“

Dėl tvirtinimo, kad Evangelijos „atsirado visiškai neraštingoje visuomenėje“, profesorius Milardas rašo: „Tai klaidingas įsivaizdavimas, nes rašymas buvo paplitęs visur [...]. Pagaliau visada būdavo žmonių, galinčių užrašyti, ką girdėję, kad pasinaudotų ta informacija patys arba perduotų kitiems.“

Atrodo, žmonės visada po ranka turėdavo vaškuotų lentelių ir galėdavo ant jų rašyti. Apie vieną tokį atvejį skaitome Evangelijos pagal Luką pirmame skyriuje. Zacharijo, laikinai praradusio kalbą, paklausė, kokiu vardu jis nori pavadinti sūnų. 63 eilutėje skaitome: „Šis, pareikalavęs [matyt, gestais] rašomosios lentelės, užrašė: ‘Jo vardas — Jonas.’“ Biblijos žodynai aiškina, kad tokia lentelė galėjo būti nedidelė medinė plokštė, tikriausiai padengta vašku. Kažkas iš šalia buvusių turėjo rašomąją lentelę ir padavė ją Zacharijui.

Štai dar vienas pavyzdys, rodantis, kad tuo metu rašomosios lentelės buvo plačiai naudojamos. Apaštalų darbų knygoje skaitome, kaip Petras kalbėdamas žmonių miniai šventyklos teritorijoje ragino juos: „Atgailokite [...], kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės“ (Apaštalų darbų 3:11, 19). Žodis, išverstas „išdildytos“, yra kilęs iš graikiško veiksmažodžio, reiškiančio „nuvalyti, ištrinti“. Žodyne The New International Dictionary of New Testament Theology aiškinama: „Šiuo veiksmažodžiu čia ir galbūt kitur tikriausiai užsimenama apie vaškuotos rašomosios lentelės paviršiaus nuvalymą, kad ant jos vėl būtų galima rašyti.“

Be to, iš Evangelijų suprantame, kad kai kuriems Jėzaus sekėjams ir klausytojams tikriausiai dažnai tekdavo rašyti atliekant savo darbą. Tokie žmonės, pavyzdžiui, buvo mokesčių rinkėjai Matas ir Zachiejus (Mato 9:9; Luko 19:2); vienas iš sinagogos vyresniųjų (Morkaus 5:22); šimtininkas (Mato 8:5); Joana, aukšto Erodo Antipo pareigūno žmona (Luko 8:3); taip pat Rašto aiškintojai, fariziejai, sadukiejai ir sinedriono nariai (Mato 21:23, 45; 22:23; 26:59). Nėra jokios abejonės, kad visi ar bent dauguma Jėzaus apaštalų ir mokinių mokėjo rašyti.

Tyrinėtojai, mokytojai ir rašytojai

Kad galėtų mokyti kitus, Jėzaus sekėjai turėjo ne tik žinoti, ką Jėzus kalbėjo bei kokie buvo jo darbai, bet ir suprasti, kas Įstatyme ir Hebrajiškųjų raštų pranašystėse sakoma apie Kristų (Apaštalų darbų 18:5). Įdomu, kad Lukas aprašė Jėzaus susitikimą su kai kuo iš mokinių netrukus po prisikėlimo. Ką Jėzus darė? „Pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.“ Paskui grupelei mokinių pasakė: „‘Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse?’ Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus“ (Luko 24:27, 44, 45). Vėliau mokiniai „atsiminė“, ką Jėzus jiems išaiškino (Jono 12:16).

Šie pasakojimai liudija, kad apaštalai ir kiti mokiniai stropiai tyrinėjo Raštus, trokšdami gerai suprasti, ką reiškia jų matyti ir girdėti dalykai, susiję su Viešpačiu Jėzumi Kristumi (Luko 1:1-4; Apaštalų darbų 17:11). Apie tai Haris Gamblis, Virdžinijos universiteto religijotyros profesorius, rašo: „Beveik nekyla abejonių, kad nuo pat pradžių buvo krikščionių (turbūt ne viena grupė), kurie atsidėję kruopščiai tyrinėjo ir aiškino žydų raštus, išrašydavo iš jų eilutes, kuriomis pagrįsti krikščionių įsitikinimai, ir visi jas galėdavo naudoti skelbiant.“

Visa tai byloja, kad pirmieji Jėzaus mokiniai nesitenkino žinios perdavimu iš lūpų į lūpas, bet tyrinėjo, skaitė ir rašė. Taip, jie buvo tyrinėtojai, mokytojai, rašytojai. O svarbiausia, tai buvo dvasingi vyrai, leidęsi vadovaujami šventosios dvasios. Jėzus patikino, kad „tiesos Dvasia“ jiems ‘viską primins, ką jis yra pasakęs’ (Jono 14:17, Jr; 14:26). Dievo šventosios dvasios padedami jie galėjo prisiminti ir užrašyti, ką Jėzus darė bei sakė, net pacituoti ilgas jo kalbas, tokias kaip Kalno pamokslas (Mato 5—7 skyriai). Evangelijų rašytojams dvasia taip pat vadovavo pasakojant, ką Jėzus kartais jautė ir ką kalbėdavo maldoje (Mato 4:2; 9:36; Jono 17:1-26).

Taigi nors Evangelijų rašytojai naudojosi tiek žodiniais, tiek rašytiniais šaltiniais, tai, ką jie užrašė, atėjo iš daug patikimesnio ir nepalyginti pranašesnio šaltinio — paties Jehovos Dievo. Todėl nė kiek neabejokime, jog „visas Raštas yra Dievo įkvėptas“ ir gali mus mokyti bei mums vadovauti, kad elgtumės taip, kaip Dievui patinka (2 Timotiejui 3:16).

[Išnaša]

[Anotacija 14 puslapyje]

Kai kuriems iš Jėzaus sekėjų tikriausiai dažnai tekdavo rašyti atliekant savo darbą

[Anotacija 15 puslapyje]

Dievo šventoji dvasia padėjo pirmiesiems Jėzaus mokiniams prisiminti ir užrašyti, ką jis darė ir kalbėjo

[Rėmelis/iliustracija 15 puslapyje]

Ar tai reiškia, kad apaštalai buvo beraščiai?

Jeruzalės valdininkai ir seniūnai, „matydami Petrą ir Joną drąsiai kalbant ir patyrę, kad tai paprasti, nemokyti žmonės, [...] labai stebėjosi“ (Apaštalų darbų 4:13). Ar tai reiškia, kad apaštalai tikrai buvo neraštingi? Apie tokią kai kurių skleidžiamą nuomonę The New Interpreter’s Bible komentuojama: „Šių žodžių nereikėtų suprasti paraidžiui, — kad Petras [ir Jonas] buvo bemoksliai ir nemokėjo rašyti ar skaityti. Čia tiesiog pabrėžiamas didžiulis klasinis skirtumas tarp apaštalų ir tų, kurie juos teisė.“

[Iliustracija 13 puslapyje]

„Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: ‘Jo vardas — Jonas’“

[Iliustracija 13 puslapyje]

Vaškuota lentelė su rašymo priemonėmis iš pirmo ar antro mūsų eros amžiaus

[Šaltinio nuoroda]

© British Museum/Art Resource, NY