Barnabas — „Paguodos sūnus“

KADA tu paskutinį kartą sulaukei paguodos iš draugo? Ar dar prisimeni, kada tu paskutinį kartą ką nors guodei? Mums visiems prireikia padrąsinimo, ir kaip mes branginame tuos, kurie meilingai jį teikia! Paguosti — reiškia skirti laiko išklausyti, suprasti ir padėti. Ar tu linkęs tai daryti?

Vienas žmogus, pavyzdingai rodęs tokį norą, buvo Barnabas — „geras vyras, kupinas Šventosios Dvasios ir tikėjimo“ (Apaštalų darbai 11:24). Kodėl taip pasakyta apie Barnabą? Ką jis padarė, kad nusipelnė tokio apibūdinimo?

Kilniaširdis pagalbininkas

Jo tikrasis vardas buvo Juozapas, bet apaštalai davė jam vaizdingą pravardę, kuri puikiai atitiko jo charakterį — Barnabas, ir tai reiškia: „Paguodos sūnus“a (Apaštalų darbai 4:36). Neseniai buvo įkurtas krikščionių susirinkimas. Kai kas spėja Barnabą buvusį vieną iš ankstesniųjų Jėzaus mokinių (Luko 10:1, 2). Ar taip buvo, ar ne, šis žmogus elgėsi puikiai.

Netrukus po 33-iųjų m. e. m. Sekminių Barnabas, levitas iš Kipro, savanoriškai pardavė kažkiek žemės ir atidavė pinigus apaštalams. Kodėl? Apaštalų darbuose užrašytas pasakojimas mums paaiškina, kad tais laikais tarp Jeruzalės krikščionių „kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo“. Barnabas greičiausiai matė, kad buvo poreikis, ir kilniaširdiškai kai ką dėl to padarė (Apaštalų darbai 4:34–37). Jis, galimas daiktas, buvo pasiturintis žmogus, bet nedvejodamas aukojo savo materialinius turtus ir aukojosi pats Karalystės interesų labui.b „Jei tik Barnabas surasdavo ką padrąsinti, drąsindavo kaip tik beįmanydamas“, — pastebi mokslininkas F. Brusas. Tai akivaizdžiai matome iš kito pavyzdžio.

Apie 36-uosius m. e. metus Saulius iš Tarso (būsimasis apaštalas Paulius), dabar jau krikščionis, bandė susisiekti su Jeruzalės susirinkimu, „tačiau visi jo baidėsi netikėdami jį esant mokinį“. Kaip jis galėjo įtikinti susirinkimą, kad atsivertimas buvo nuoširdus, o ne gudrybė jį niokoti toliau? „Barnabas jį priglaudė, nusivedė pas apaštalus“ (Apaštalų darbai 9:26, 27; Galatams 1:13, 18, 19).

Kodėl Barnabas pasitikėjo Sauliumi, nėra paaiškinta. Kaip bebūtų, „Paguodos sūnus“ gyveno pagal savo pravardę, išklausydamas Saulių bei padėdamas jam išeiti iš, matyt, beviltiškos padėties. Ir nors paskui Saulius sugrįžo į gimtąjį Tarsą, tarp jųdviejų užsimezgė draugystė. Vėliau tai turėjo reikšmės (Apaštalų darbai 9:30).

Antiochijoje

Apie 45-uosius m. e. metus Jeruzalę pasiekė žinios apie nepaprastus įvykius Sirijos Antiochijoje — tikinčiaisiais tapo daugybė graikiškai kalbančiųjų to miesto gyventojų. Susirinkimas siuntė Barnabą išsiaiškinti ir organizuoti ten darbą. Išmintingiau pasirinkti jie negalėjo. Lukas praneša: „Atvykęs ir pamatęs Dievo malonę, jis apsidžiaugė ir ragino visus iš tikros širdies likti ištikimus Viešpačiui. Mat jis buvo geras vyras, kupinas Šventosios Dvasios ir tikėjimo. Taip Viešpačiui prisidėjo nemažas būrys“ (Apaštalų darbai 11:22-24).

Bet tai dar buvo ne viskas. Pasak mokslininko Džiuzepės Ričoti, „Barnabas buvo praktiškas žmogus, ir jis tuoj pat suprato būtinybę imtis darbo, kad užtikrintų tokio daug žadančio žydėjimo gausų derlių. Todėl labiausiai reikėjo pjūties darbininkų“. Kilęs iš Kipro, Barnabas tikriausiai buvo įpratęs turėti reikalų su pagonimis. Jis galbūt jautėsi ypač pasirengęs skelbti pagonims. Tačiau jis buvo pasiruošęs į šią jaudinančią bei padrąsinančią veiklą įtraukti ir kitus.

Barnabas prisiminė Saulių. Tikriausiai jis žinojo apie pranašišką apreiškimą Ananijui Sauliaus atsivertimo metu, kad anksčiau buvęs persekiotojas tapo ‛rinktiniu įrankiu, kuris neš Jėzaus vardą tautoms’ (Apaštalų darbai 9:15). Taigi Barnabas išsiruošė ilgesnėn nei 200 kilometrų kelionėn į Tarsą ieškoti Sauliaus. Juodu ištisus metus darbavosi drauge, ir „Antiochijoje pirmą kartą“ tuo metu „imta vadinti mokinius ‛krikščionimis’“ (Apaštalų darbai 11:25, 26).

Valdant Klaudijui kai kurias Romos imperijos dalis apėmė baisus badas. Pagal žydų istoriką Juozapą Flavijų, Jeruzalėje „daugelis žmonių mirė neturėdami už ką įsigyti maisto“. Taigi mokiniai Antiochijoje „kiekvienas pagal savo išteklius nusprendė paremti Jeruzalės brolius ir nusiųsti jiems pašalpą. Jie taip padarė ir per Barnabą bei Saulių nusiuntė vyresniesiems paramą“. Visiškai įvykdę tą užduotį, juodu ir Jonas, vadinamas Morkumi, sugrįžo į Antiochiją, kur jie buvo vieni iš susirinkimo pranašų bei mokytojų (Apaštalų darbai 11:29, 30; 12:25; 13:1).

Ypatingas misionieriškas paskyrimas

Tada atsitiko nepaprastas įvykis. „Kartą, kai jie tarnavo Viešpačiui ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: ‛Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos pašaukiau.’“ Tik pagalvok! Jehovos dvasia paliepė, kad tiedviem būtų duota speciali užduotis. „Šventosios Dvasios siunčiami, jie nukeliavo į Seleukiją, o iš ten laivu pasiekė Kiprą.“ Barnabas taip pat galėjo teisėtai būti pavadintas apaštalu, arba pasiųstuoju (Apaštalų darbai 13:2, 4, Brb red.; 14:14).

Apkeliavę Kiprą ir atvertę tos salos romėnų provincijos valdytoją Sergijų Paulių, jie atvyko į Pergę, pietinę Mažosios Azijos pakrantę; iš ten Jonas Morkus pasitraukė ir grįžo į Jeruzalę (Apaštalų darbai 13:13). Atrodo, kad iki to laiko vadovavo Barnabas, galbūt kaip labiau patyręs bendradarbis. Nuo šiol vadovavimą perėmė Saulius (dabar vadinamas Pauliumi). (Palygink Apaštalų darbų 13:7, 13, 16; 15:2.) Ar Barnabas buvo įskaudintas dėl šios įvykių eigos? Ne, jis buvo subrendęs krikščionis ir kukliai pripažino, kad Jehova taip pat veiksmingai naudojasi jo partneriu. Jehova norėjo, kad per juos dar ir kitose teritorijose būtų išgirsta geroji naujiena.

Iš tikrųjų prieš išvejant Paulių ir Barnabą iš Pisidijos Antiochijos, visa sritis iš jų išgirdo Dievo žodį, ir daugelis priėmė žinią (Apaštalų darbai 13:43, 48-52). Ikonijuje „įtikėjo didelė daugybė žydų ir graikų“. Tai paskatino Paulių ir Barnabą praleisti ten daug laiko, kad ‛drąsiai kalbėtų remdamiesi Viešpačiu, kuris liudijo savo malonės žodžius ir per jų rankas darė ženklus ir stebuklus’. Išgirdę, kad slapta rezgamas sąmokslas užmušti juos akmenimis, juodu išmintingai pasitraukė ir tęsė savo darbą Likaonijoje, Listroje bei Derbėje. Nepaisydami grėsusių gyvybei išgyvenimų Listroje, abu, Barnabas ir Paulius, toliau „stiprino mokinių dvasią bei ragino juos išlaikyti tikėjimą ir sakė: ‛Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę’“ (Apaštalų darbai 14:1-7, 19-22).

Šie du veiklūs skelbėjai neketino leistis įbauginami. Priešingai, jie sugrįždavo ugdyti naujų krikščionių ten, kur jau buvo patyrę stiprų pasipriešinimą, matyt, kad padėtų tinkamiems vyrams imtis vadovauti naujuose susirinkimuose.

Klausimas dėl apipjaustymo

Praėjus maždaug 16 metų nuo 33-iųjų m. e. metų Sekminių, Barnabas buvo įpainiotas į istorinį epizodą, kai kilo klausimas dėl apipjaustymo. „Iš Judėjos [į Sirijos Antiochiją] atvyko žmonių, kurie įtikinėjo brolius: ‛Jei nesiduosite apipjaustomi pagal Mozės paprotį, negalėsite būti išgelbėti.’“ Barnabas su Pauliumi iš patirties žinojo, kad taip nėra, ir nesutiko su tuo. Užuot rėmęsi savo autoritetu, jie pripažino, kad šis klausimas turi būti išspręstas visos brolijos naudai. Todėl jie pateikė jį svarstyti Jeruzalės vadovaujančiajai korporacijai; ten jų pranešimai apie padėtį padėjo išspręsti problemą. Vėliau Paulius ir Barnabas, apibūdinti kaip „mylimieji..., kurie už mūsų Viešpatį Jėzų Kristų yra guldę galvas“, buvo tarp pasiųstųjų perduoti sprendimą broliams Antiochijoje. Perskaičius vadovaujančiosios korporacijos laišką bei viską išdėsčius, susirinkimas „apsidžiaugė paguodos žodžiais“ ir buvo ‛pastiprintas’ (Apaštalų darbai 15:1, 2, 4, 25-32).

„Smarkus ginčas“

Po tokio teigiamo Barnabo įvertinimo galime pamanyti, kad, ko gero, niekada neįstengtume būti kaip jis. Tačiau „Paguodos sūnus“ buvo toks pat netobulas kaip ir mes visi. Nesutarimas prasidėjo, kai jis su Pauliumi rengėsi į kitą misionierišką kelionę lankyti susirinkimų. Barnabas buvo nusprendęs pasiimti drauge savo pusbrolį Joną Morkų, bet Paulius nemanė, kad tai tinkama, nes Jonas Morkus buvo pasitraukęs nuo jų per pirmąją misionierišką kelionę. Kilo „smarkus ginčas, ir jie išsiskyrė. Barnabas, pasiėmęs Morkų, išplaukė į Kiprą“, o „Paulius, pasitelkęs Silą, iškeliavo“ kita kryptimi (Apaštalų darbai 15:36-40).

Kaip liūdna! Tačiau tas atsitikimas pasako mums apie Barnabo asmenybę kai ką daugiau. „Jis teikia garbės Barnabui, nes šis buvo pasiruošęs rizikuoti ir pasitikėjo Morkumi dar kartą“, — sako vienas mokslininkas. Kaip mano šis rašytojas, galimas daiktas, kad „pasitikėjimas, kurį parodė Barnabas, padėjo Morkui atgauti jėgas ir buvo paskata vėl imtis įsipareigojimų“. Įvykiai pakrypo taip, kad pasitikėjimas visiškai pasiteisino, nes po kiek laiko net Paulius pripažino Morkų esant naudingą krikščioniškoje tarnyboje (2 Timotiejui 4:11; palygink Kolosiečiams 4:10).

Barnabo pavyzdys gali paskatinti mus skirti laiko išklausyti, suprasti ir padrąsinti nuliūdusiuosius bei suteikti tinkamą pagalbą, kai tik jaučiame poreikį. Aprašymas, kaip jis noriai, nuolankiai ir drąsiai tarnavo savo broliams bei kokių puikių rezultatų susilaukė, jau pats savaime padrąsina. Kokia palaima savo susirinkimuose dabar turėti tokių žmonių kaip Barnabas!

[Išnašos]

[Iliustracija 23 puslapyje]

Barnabas „buvo geras vyras, kupinas Šventosios Dvasios ir tikėjimo“