Įkvėptas krikščioniškos misionieriškos veiklos pavyzdys
„Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“ (1 KORINTIEČIAMS 11:1).
1. Kokiais atžvilgiais Jėzus davė savo pasekėjams puikų sektiną pavyzdį? (Filipiečiams 2:5-9).
KOKĮ nepaprastą pavyzdį Jėzus davė savo mokiniams! Jis noriai atsisakė savo dangiškos šlovės, kad ateitų į žemę ir gyventų tarp nuodėmingų žmonių. Jis buvo pasiruošęs iškęsti dideles kančias dėl žmonijos išgelbėjimo ir, kas dar svarbiau, dėl savo dangiškojo Tėvo vardo pašventinimo (Jono 3:16; 17:4). Teisme, nuo kurio priklausė jo gyvybė, Jėzus drąsiai pareiškė: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą“ (Jono 18:37).
2. Kodėl prisikėlęs Jėzus galėjo įsakyti savo mokiniams tęsti jo pradėtą darbą?
2 Prieš mirtį Jėzus puikiai išmokė savo mokinius, kad jie galėtų tęsti liudijimo darbą apie Karalystės tiesą (Mato 10:5-23; Luko 10:1-16). Todėl po savo prisikėlimo Jėzus galėjo duoti jiems užduotį: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mato 28:19, 20).
3. Kaip plito mokinių ruošimo darbas, tačiau kokiuose rajonuose jis daugiausia buvo sutelktas?
3 Per kitus tris su puse metų Jėzaus mokiniai vykdė jo įsakymą, bet jie apribojo savo mokinių ruošimo darbą, skelbdami tik žydams, žydų prozelitams ir apipjaustytiems samariečiams. Po to, 36 m. e. metais, Dievui vadovaujant, geroji žinia buvo skelbiama neapipjaustytam vyrui, vardu Kornelijus, ir jo namiškiams. Per kitus dešimt metų prie susirinkimo prisijungė ir kiti pagonys. Tačiau didžioji darbo dalis, matyt, buvo atliekama rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje (Apaštalų darbai 10:24, 44-48; 11:19-21).
4. Koks svarbus įvykis atsitiko maždaug 47—48 m. e. metais?
4 Reikėjo kažko, kas paskatintų arba įgalintų krikščionis ruošti mokinius tarp žydų ir pagonių atokesnėse srityse. Todėl maždaug 47—48 m. e. metais Sirijos Antiochijoje susirinkimo vyresnieji gavo Dievo pranešimą: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos pašaukiau“ (Apaštalų darbai 13:2). Atkreipk dėmesį, kad Paulius tada buvo žinomas savo pirmuoju Sauliaus vardu. Taip pat įsidėmėk, kad Dievas pirma pakvietė Barnabą, o paskui Paulių galbūt todėl, jog tuo metu Barnabas iš jųdviejų buvo laikomas vyresniuoju.
5. Kodėl pranešimas apie misionierišką Pauliaus ir Barnabo kelionę šiandien yra krikščionims labai vertingas?
5 Detalus pranešimas apie misionierišką Pauliaus ir Barnabo kelionę yra didelis padrąsinimas Jehovos liudytojams, ypač misionieriams ir pionieriams, išvykusiems iš savo gimtųjų miestų tarnauti Dievui svetimoje teritorijoje. Be to, Apaštalų darbų knygos 13-o ir 14-o skyrių apžvalga, be abejonės, paskatins dar daugiau liudytojų sekti Pauliumi ir Barnabu ir aktyviau dalyvauti labai svarbiame mokinių ruošimo darbe.
Kipro sala
6. Kokį pavyzdį misionieriai davė Kipre?
6 Misionieriai nedelsdami išplaukė iš siriečių uosto Seleukijos į Kipro salą. Atvykę į Salaminą, jie nenukrypo nuo tikslo, bet „ėmė skelbti Dievo žodį žydų sinagogose“. Sekdami Kristaus pavyzdžiu, jie nepasitenkino apsigyvendami tame mieste ir laukdami, kol salos gyventojai patys ateis pas juos. Užuot laukę, jie „perėjo visą salą“. Be abejonės, tai reiškė, kad jie daug vaikščiojo pėsčiomis ir dažnai keitė pastogę, kadangi Kipras yra didelė sala, ir savo kelionės metu jie perėjo ilgiausią jos dalį (Apaštalų darbai 13:5, 6).
7. (a) Kas nepaprasto įvyko Pafo mieste? (b) Kokiam požiūriui paskatina mus šis pranešimas?
7 Prieš jiems išvykstant iš ten, šie du vyrai Pafo mieste buvo apdovanoti nepaprastu patyrimu. Salos valdytojas Sergijus Paulius išklausė jų pranešimą ir „įtikėjo“ (Apaštalų darbai 13:7, 12). Paulius vėliau rašė: „Tik pažvelkite, broliai, kas gi jūs, pašauktieji, esate? Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų“ (1 Korintiečiams 1:26). Vis dėlto tarp atsiliepusių galingųjų buvo Sergijus Paulius. Šis įvykis turi padrąsinti mus visus, ypač misionierius, teigiamai žiūrėti į liudijimą valstybiniams tarnautojams, ką mes ir esame skatinami daryti 1-ame laiške Timotiejui 2:1-4. Valdžios atstovai kai kada suteikdavo didelę pagalbą Dievo tarnams (Neemijo 2:4-8).
8. (a) Kokie pasikeitimai Barnabo ir Pauliaus tarpusavio santykiuose nuo šio laiko tampa akivaizdūs? (b) Kokiu atžvilgiu Barnabas parodė gerą pavyzdį?
8 Jehovos dvasios veikiamas Paulius suvaidino svarbiausią vaidmenį Sergijaus Pauliaus atsivertime (Apaštalų darbai 13:8-12). Taip pat akivaizdu, kad nuo to laiko Paulius ėmė vadovauti. (Palygink Apaštalų darbai 13:7 su Apaštalų darbais 13:15, 16, 43.) Tai derinosi su Dievo pavedimu, kurį Paulius gavo savo atsivertimo metu (Apaštalų darbai 9:15). Galbūt dėl tokių aplinkybių buvo išmėgintas Barnabo nuolankumas. Tačiau užuot laikęs tokią permainą asmeniniu įžeidimu, Barnabas, matyt, gyveno pagal savo vardo reikšmę „paguodos sūnus“ ir ištikimai rėmė Paulių per visą misionierišką kelionę ir po jos, kuomet kai kurie žydų krikščionys pradėjo prieštarauti dėl jų tarnavimo neapipjaustytiems nežydams (Apaštalų darbai 15:1, 2). Koks tai puikus pavyzdys visiems mums, įskaitant ir tuos, kurie gyvena misionierių ir Betelio namuose! Mes visada turėtume būti pasiruošę sutikti su teokratiniais pataisymais ir visiškai palaikyti tuos, kurie tarp mūsų yra paskirti vadovauti (Žydams 13:17).
Mažosios Azijos plokščiakalnis
9. Ko mes mokomės iš Pauliaus ir Barnabo pasiryžimo keliauti į Pisidijos Antiochiją?
9 Iš Kipro Paulius ir Barnabas išplaukė šiaurės kryptimi į Azijos žemyną. Dėl nežinomų priežasčių misionieriai nepasiliko pakrantės rajone, bet atliko tolimą ir pavojingą maždaug 180 kilometrų kelionę į Pisidijos Antiochiją, išsidėsčiusią centriniame Mažosios Azijos plokščiakalnyje. Tai reiškė perkopti kalnų perėją ir nusileisti į slėnį, esantį apie 1100 metrų aukštyje virš jūros lygio. Biblijos mokslininkas Dž. S. Hausonas sako: „Neteisėti ir grobuoniški gyventojų įpročiai tuose kalnuose, kurie skiria plokščiakalnį... nuo lygumų pietiniame krante, buvo žinomi visoje senovės istorijoje.“ Be to, misionieriai susidurdavo ir su stichijos jėgų pavojais. „Nė vienas rajonas Mažojoje Azijoje, — priduria Hausonas, — nėra taip ypatingai charakterizuojamas savo ‛potvyniais’, kaip kalnuota Pisidijos dalis, kur upės prasigraužia didžiulių uolų apačioje arba veržliai bėga žemyn per siaurus tarpeklius.“ Šios detalės padeda mums mintyse įsivaizduoti, kokioms kelionėms buvo pasiruošę misionieriai dėl gerosios naujienos platinimo (2 Korintiečiams 11:26). Taip pat ir šiandien daugelis Jehovos tarnų drąsiai sutinka bet kokias kliūtis, kad galėtų pasiekti žmones ir pasidalinti su jais gerąja naujiena.
10, 11. (a) Kaip Paulius išlaikė bendrą ryšį su savo auditorija? (b) Kodėl daugelis žydų galbūt buvo sukrėsti išgirdę apie Mesijo kančias? (c) Kokį išgelbėjimą Paulius nurodė savo klausytojams?
10 Kadangi Pisidijos Antiochijoje buvo žydų sinagoga, pradžioje misionieriai nuėjo ten, kad suteiktų galimybę priimti gerąją naujieną tiems, kurie daugiau už kitus buvo susipažinę su Dievo Žodžiu. Gavęs kvietimą kalbėti, Paulius atsistojo ir puikiai pasakė viešą kalbą. Per visą kalbą jis išlaikė bendrą ryšį su auditorijoje esančiais žydais ir prozelitais (Apaštalų darbai 13:13-16, 26). Po įžangos Paulius apžvelgė garsią žydų istoriją, primindamas jiems, kad Jehova išsirinko jų protėvius, paskui išlaisvino juos iš Egipto ir tai, kaip jis padėjo jiems nugalėti Pažadėtosios žemės gyventojus. Po to Paulius ryškiai nušvietė, kaip Jehova elgėsi su Dovydu. Tokia informacija buvo artima pirmojo amžiaus žydų širdžiai, nes jie laukė, kad Dievas iškels Dovydo palikuonį kaip gelbėtoją ir amžiną valdovą. Kalbėdamas apie tai, Paulius drąsiai skelbė: „Iš jo [Dovydo] palikuonių, kaip buvo žadėjęs, Dievas išvedė Izraeliui gelbėtoją Jėzų“ (Apaštalų darbai 13:17-23).
11 Tačiau daugelis žydų laukė gelbėtojo, kuris būtų karinis didvyris, galintis išvaduoti juos iš romėnų viešpatavimo ir iškelti žydų tautą aukščiau visų kitų. Todėl, be abejonės, jie buvo sukrėsti, išgirdę Pauliaus žodžius, kad jų religiniai vadovai išdavė Mesiją mirčiai. „Bet Dievas jį prikėlė iš numirusių“, — drąsiai paskelbė Paulius. Savo kalbos pabaigoje jis parodė klausytojams, kad jie gali sulaukti nuostabaus išgelbėjimo. „Taigi žinokite, ... — pasakė jis, — kad jums skelbiamas nuodėmių atleidimas per Jėzų. Ir kiekvienas jį tikintis nuteisinamas jo dėka nuo viso to, nuo ko nepajėgė jūsų išteisinti Mozės Įstatymas.“ Paulius baigė savo kalbą kviesdamas klausytojus nepriklausyti prie daugelio tų, apie kuriuos Dievas pasakė, kad jie paniekins šias nuostabias išgelbėjimo priemones (Apaštalų darbai 13:30-41).
12. Koks buvo Pauliaus kalbos rezultatas ir kaip tai turi padrąsinti mus?
12 Ši Raštu paremta kalba buvo labai gerai pasakyta. Kaip reagavo auditorija? „Daugelis žydų ir dievobaimingų prozelitų sekė paskui Paulių ir Barnabą“ (Apaštalų darbai 13:43). Šiandien tai mus labai padrąsina! Ir mes darykime visa, kas geriausia, kad efektyviai skelbtume tiesą mūsų viešojoje tarnyboje arba komentuodami ir sakydami kalbas mūsų susirinkimo sueigose (1 Timotiejui 4:13-16).
13. Kodėl misionieriai turėjo išvykti iš Pisidijos Antiochijos ir kokie klausimai iškyla dėl naujų mokinių?
13 Tie, kurie susidomėjo gerąja žinia Pisidijos Antiochijoje, negalėjo pasilikti jos tik sau. Todėl „kitą šabą kone visas miestas susirinko pasiklausyti Viešpaties žodžio.“ Ir netrukus pranešimas paplito už miesto ribų. Iš tikrųjų „Viešpaties žodis išplito po visą kraštą“ (Apaštalų darbai 13:44, 49). Tačiau pavydūs žydai nesidžiaugė tuo, bet pasiekė, kad misionieriai buvo išvyti iš miesto (Apaštalų darbai 13:45, 50). Kaip tai paveikė naujus mokinius? Ar jie nusivylė ir pasidavė?
14. Kodėl priešininkai negalėjo sužlugdyti misionierių pradėtą darbą ir ko mes iš to mokomės?
14 Ne, kadangi tai buvo Dievo darbas. Misionieriai padėjo taip pat tvirtą pagrindą tikėjimui prisikėlusiu Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Todėl aišku, kad nauji mokiniai savo Vadovu laikė ne misionierius, o Kristų. Mes skaitome, kad jie „buvo pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios“ (Apaštalų darbai 13:52). Misionieriams ir visiems kitiems, ruošiantiems šiandien mokinius, tai yra didelis padrąsinimas! Jeigu mes nuolankiai ir uoliai įnešame savo dalį, Jehova Dievas ir Jėzus Kristus palaimins mūsų tarnavimą (1 Korintiečiams 3:9).
Ikonijus, Listra ir Derbė
15. Kokio metodo misionieriai laikėsi Ikonijuje ir kokios buvo pasekmės?
15 Po to Paulius ir Barnabas iškeliavo apie 140 kilometrų pietryčių kryptimi į kitą miestą — Ikonijų. Persekiojimo baimė nesutrukdė jiems laikytis to paties metodo, koks buvo pritaikytas Antiochijoje. Dėl to, kaip sako Biblija, „įtikėjo didelė daugybė žydų ir graikų“ (Apaštalų darbai 14:1). Ir vėl gerąją naujieną atmetusieji žydai sukurstė pasipriešinimą. Bet misionieriai ištvėrė ir praleido daug laiko Ikonijuje padėdami naujiems mokiniams. Paskui sužinoję, kad žydų priešininkai nori užmušti juos akmenimis, Paulius ir Barnabas pasielgė išmintingai pabėgdami į kitą vietovę — „Listrą ir Derbę bei jų apylinkes“ (Apaštalų darbai 14:2-6).
16, 17. (a) Kas atsitiko Pauliui Listroje? (b) Kaip Dievo elgesys su apaštalu paveikė jaunuolį iš Listros?
16 Jie drąsiai „skelbė Evangeliją“ šioje naujoje, neliestoje teritorijoje (Apaštalų darbai 14:7). Kai apie tai išgirdo žydai Ikonijuje ir Pisidijos Antiochijoje, jie atvyko į Listrą ir sukurstė minią užmušti Paulių akmenimis. Kadangi Paulius nespėjo pasislėpti, jis buvo apsvaidytas akmenimis, todėl jo priešininkai palaikė jį mirusiu. Jie išvilko jį už miesto ribų (Apaštalų darbai 14:19).
17 Ar jūs galite įsivaizduoti sielvartą, kurį patyrė nauji mokiniai? Bet štai stebuklų stebuklas: kai mokiniai apsupo Paulių, jis atsikėlė! Biblijoje nesakoma, ar tarp tų naujų mokinių buvo jaunuolis, vardu Timotiejus. Be abejonės, jis kažkada sužinojo apie Dievo elgesį su Pauliumi ir tai padarė didelį įspūdį jaunam jo protui. Antrame savo laiške Timotiejui Paulius rašė: „Tu pasekei mano mokymu, gyvenimo būdu, ... kančiomis, kurios mane ištiko Antiochijoje, Ikonijuje, Listroje. O kokių tik persekiojimų man neteko iškęsti! Bet iš visų išgelbėjo mane Viešpats“ (2 Timotiejui 3:10, 11). Praėjus metams ar dvejiems po to, kai Paulius buvo apmėtytas akmenimis, jis grįžo į Listrą ir įsitikino, kad jaunasis Timotiejus yra pavyzdingas krikščionis, „kadangi Listros ir Ikonijaus broliai apie jį gražiai liudijo“ (Apaštalų darbai 16:1, 2). Todėl Paulius pasirinko jį kelionės palydovu. Tai padėjo Timotiejui augti dvasiškai ir ilgainiui jis tiek atitiko reikalavimus, kad Paulius siųsdavo jį lankyti įvairius susirinkimus (Filipiečiams 2:19, 20; 1 Timotiejui 1:3). Ir šiandien uolūs Dievo tarnai daro puikią įtaką jauniems, kurių daugelis, kaip Timotiejus, tampa vertingais Dievo tarnais.
18. (a) Kas atsitiko misionieriams Derbėje? (b) Ką jie dabar galėjo daryti, tačiau kokią kryptį jie pasirinko?
18 Kitą rytą po savo išgelbėjimo iš mirties Listroje Paulius kartu su Barnabu iškeliavo į Derbę. Šį kartą priešininkai jų nepersekiojo, ir Biblija sako, kad jie „sulaukė nemaža mokinių“ (Apaštalų darbai 14:20, 21). Įkūrę susirinkimą Derbėje, Paulius ir Barnabas turėjo priimti sprendimą. Iš Derbės į Tarsą ėjo romėnų nutiestas kelias, kuriuo buvo patogu keliauti. Iš čia buvo galima grįžti trumpu keliu į Sirijos Antiochiją. Galbūt tai buvo patogiausias grįžimo kelias ir misionieriai galėjo nuspręsti, kad dabar jie nusipelnė poilsio. Bet sekdami savo Viešpačiu, Paulius ir Barnabas suvokė dar didesnę būtinybę (Morkaus 6:31-34).
Visiškai įvykdydami Dievo darbą
19, 20. (a) Kaip Jehova palaimino misionierius už tai, kad jie grįžo į Listrą, Ikonijų ir Antiochiją? (b) Kokia tai yra pamoka Jehovos tautai šiandien?
19 Užuot keliavę trumpu keliu namo, misionieriai drąsiai pasuko atgal ir vėl aplankė tuos pačius miestus, kur jų gyvybei buvo grėsęs pavojus. Ar laimino juos Jehova už tą nesavanaudišką rūpinimąsi naujomis avimis? Taip, žinoma, kadangi pranešime sakoma, kad jie sėkmingai „stiprino mokinių dvasią ir skatino juos išsaugoti tikėjimą“. Jie teisingai pasakė tiems naujiems mokiniams, kad „per daugelį vargų mes turime eiti į Dievo karalystę“ (Apaštalų darbai 14:21, 22). Paulius ir Barnabas taip pat jiems priminė apie jų pašaukimą būti bendraįpėdiniais būsimoje Dievo Karalystėje. Šiandien mes panašiai turime padrąsinti naujus mokinius. Mes galime juos sustiprinti, kad jie ištvertų mėginimus, nurodydami amžinojo gyvenimo perspektyvą žemėje valdant tai pačiai Dievo Karalystei, apie kurią skelbė Paulius ir Barnabas.
20 Prieš palikdami kiekvieną miestą, Paulius ir Barnabas padėdavo vietiniam susirinkimui dirbti labiau organizuotai. Jie, matyt, mokydavo tinkamus vyrus ir paskirdavo juos vadovauti (Apaštalų darbai 14:23). Be abejonės, tai turėjo įtakos tolesniam augimui. Šiandien taip pat misionieriai ir kiti tarnai, padėję neturintiems patirties progresuoti tiek, kad jie galėtų imtis atsakomybės, kai kada persikelia į kitas vietas ir tęsia savo gerą darbą ten, kur yra didesnis poreikis.
21, 22. (a) Kas įvyko po to, kai Paulius ir Barnabas baigė savo misionierišką kelionę? (b) Kokie dėl to kyla klausimai?
21 Kai misionieriai pagaliau grįžo į Sirijos Antiochiją, jie galėjo pajusti didelį pasitenkinimą. Iš tikrųjų biblinis pranešimas sako, kad jie [„visiškai“, NW] „pabaigė“ darbą, kurį jiems buvo patikėjęs Dievas (Apaštalų darbai 14:26). Suprantama, kai jie papasakojo, ką buvo patyrę, tai padarė „didelį džiaugsmą visiems broliams“ (Apaštalų darbai 15:3). Tačiau ką buvo galima pasakyti apie ateitį? Ar jie dabar ilsėsis ant laurų, kaip sako priežodis? Jokiu būdu. Aplankę vadovaujančiąją korporaciją Jeruzalėje dėl apipjaustymo klausimo išsprendimo, abu vėl išvyko į misionieriškas keliones. Šį kartą jie pasuko skirtingomis kryptimis. Barnabas, pasiėmęs Joną Morkų, išplaukė į Kiprą, o Paulius rado sau naują partnerį Silą ir keliavo su juo per Siriją ir Kilikiją (Apaštalų darbai 15:39-41). Šios kelionės metu jis išsirinko jaunąjį Timotiejų ir pasiėmė jį su savimi.
22 Biblija nepasakoja apie antrosios Barnabo kelionės rezultatus. O Paulius tęsė darbą naujose Europos teritorijose ir įkūrė susirinkimus bent penkiuose miestuose: Filipuose, Berėjoje, Tesalonikoje, Korinte ir Efeze. Kokia buvo didelės Pauliaus sėkmės priežastis? Ar šie principai pritaikomi krikščionims, ruošiantiems mokinius šiandien?
Ar tu prisimeni?
◻ Kodėl Jėzus yra puikus sektinas pavyzdys?
◻ Kokiu atžvilgiu Barnabas buvo pavyzdys?
◻ Ko mes mokomės iš Pauliaus kalbos Pisidijos Antiochijoje?
◻ Kaip Paulius ir Barnabas visiškai įvykdė savo užduotį?