Lidija — svetinga Dievo garbintoja

NUO senovės laikų tikrojo Dievo garbintojai išsiskirdavo savo svetingumu (Pradžios 18:1-8; 19:1-3). Apibūdinamas kaip „meilė, švelnumas ar gerumas svetimiesiems“, iš tyros širdies kylantis svetingumas ir šiandien yra tikrosios krikščionybės bruožas. Iš tikrųjų visi, kurie garbina Dievą priimtinai, turi būti svetingi (Žydams 13:2; 1 Petro 4:9).

Vienas pavyzdingą svetingumą parodęs asmuo buvo Lidija. Filipuose besilankančius krikščionių misionierius ji „tiesiog... privertė“ pasilikti jos namuose (Apaštalų darbai 16:15). Nors Lidija tik trumpai paminėta Rašte, tos kelios eilutės apie ją gali būti mums paskatinančios. Kaip? Kas buvo Lidija? Ką mes žinome apie ją?

„Prekiautoja purpuru“

Lidija gyveno Filipuose, svarbiausiame Makedonijos mieste. Tačiau ji buvo kilusi iš Tiatyrų miesto, esančio Lydijos srityje, Mažosios Azijos vakaruose. Dėl to kai kurie mano, kad „Lidija“ buvo pravardė, duota jai Filipuose. Kitaip sakant, ji buvo „lydė“, lygiai kaip ir moteris, kuriai Jėzus Kristus liudijo, galėjo būti pavadinta „samariete“ (Jono 4:9). Lidija pardavinėjo „purpurą“ ar tais dažais nudažytus audinius (Apaštalų darbai 16:12; 16:14, NTP). Kad dažų gamintojų buvo ir Tiatyruose, ir Filipuose, patvirtina archeologų rasti užrašai. Galbūt Lidija atsikėlė čia dėl savo darbo — užsiimti privačiu verslu ar kaip Tiatyrų dažytojų verslo firmos atstovė.

Purpuro dažus gamindavo iš įvairių medžiagų. Brangiausi būdavo iš tam tikrų jūros moliuskų rūšių išskiriami dažai. Pagal pirmojo amžiaus romėnų poetą Marcialį, geriausio purpuro apsiaustas iš Tyro (kito centro, kur buvo gaminami tie dažai) galėjo kainuoti iki 10000 sestercijų, arba 2500 denarų — sumą, lygią darbininko 2500 dienų užmokesčiui. Aišku, tokie rūbai buvo prabangos dalykas ir tik nedaugelis pajėgdavo juos įsigyti. Taigi Lidija tikriausiai buvo turtinga. Kaip bebūtų, ji galėjo parodyti svetingumą apaštalui Pauliui ir jo kelionės draugams — Lukui, Silui, Timotiejui ir galbūt kitiems.

Paulius skelbia Filipuose

Maždaug 50 m. e. m. Paulius pirmą kartą atkeliavo į Europą ir pradėjo skelbti Filipuose.a Atvykęs į naują miestą, Paulius savo įpročiu aplankydavo sinagogą, kad pirmiausia skelbtų ten susirinkusiems žydams ir prozelitams. (Palygink Apaštalų darbų 13:4, 5, 13, 14; 14:1.) Tačiau remiantis tam tikrais šaltiniais, romėnų įstatymas draudė žydams garbinti Dievą Filipų miesto „šventose ribose“. Tad praleidę ten „keletą dienų“, šabo dieną misionieriai surado vietą už miesto prie upės, kur ‛jie spėjo esant maldavietę’ (Apaštalų darbai 16:12, 13, NTP). Tai, matyt, buvo Gangito upė. Ten misionieriai rado tik moteris, iš kurių viena buvo Lidija.

„Dievo garbintoja“

Lidija buvo „Dievo garbintoja“ (NW), bet beieškodama religinės tiesos, ji, matyt, buvo atsivertusi į judaizmą. Nors Lidija užsiėmė pelningu verslu, ji nebuvo materialistė. Veikiau ji skyrė laiko dvasiniams dalykams. „Viešpats [„Jehova“, NW] atvėrė jos širdį tam, ką kalbėjo Paulius“, ir Lidija priėmė tiesą. Iš tiesų „ji su savo namiškiais buvo pakrikštyta“ (Apaštalų darbai 16:14, 15, Biblija, parengė K. Burbulys, redaguota).

Biblija nenurodo, kas buvo kiti Lidijos šeimos nariai. Kadangi nepaminėtas jos vyras, ji galėjo būti vieniša arba našlė. Galbūt ‛jos namiškiai’ buvo jos giminaičiai, bet taip pavadinti galėjo būti ir vergai ar tarnai. Kaip bebūtų, Lidija uoliai dalijosi tuo, ką išmoko, su gyvenusiais kartu su ja žmonėmis. Ir kokį džiaugsmą ji turėjo patirti, kai jie įtikėjo ir priėmė tikrąjį tikėjimą!

‛Ji tiesiog mus privertė ateiti’

Prieš sutikdami Lidiją, misionieriai galbūt turėjo tenkintis už savo pinigus išsinuomotu butu. Bet ji buvo laiminga galėdama pasiūlyti kitokį aprūpinimą. Tačiau tas faktas, kad jai reikėjo primygtinai prašyti, rodo, jog Paulius ir jo bendrakeleiviai atsisakinėjo. Kodėl? Paulius norėjo ‛pateikti [Evangeliją] nemokamai, tuo būdu nepasinaudodamas savo teise’ ir nė vieno neapsunkindamas (1 Korintiečiams 9:18, NTP; 2 Korintiečiams 12:14). Bet Lukas priduria: „Kai ji su savo namiškiais buvo pakrikštyta, ėmė mūsų prašyti: ‛Jei mane laikote Viešpaties [„Jehovos“, NW] tikinčiąja, ateikite ir pasilikite mano namuose.’ Ji tiesiog mus privertė“ (Apaštalų darbai 16:15, Brb red.). Didžiausias Lidijos rūpestis buvo išlikti ištikimai Jehovai, ir jos parodytas svetingumas neabejotinai liudijo apie jos tikėjimą. (Palygink 1 Petro 4:9.) Koks puikus pavyzdys! Ar mes taip pat naudojame savo turtą gerosios naujienos interesams palaikyti?

Filipų miesto broliai

Kai po įvykio su demono apsėsta tarnaite Paulius ir Silas buvo išleisti iš kalėjimo, jie grįžo į Lidijos namus ir rado keletą brolių (Apaštalų darbai 16:40, NTP). Naujai susikūrusio Filipų susirinkimo tikintieji galbūt reguliariai rinkdavosi Lidijos namuose. Logiška manyti, kad jos namai ir toliau buvo teokratinės veiklos mieste centras.

Pradžioje parodytas nuoširdus Lidijos svetingumas pasirodė esąs būdingas visam susirinkimui. Nors buvo neturtingi, filipiečiai keletą kartų aprūpino Paulių tuo, ko jam reikėjo, ir apaštalas buvo dėkingas (2 Korintiečiams 8:1, 2; 11:9; Filipiečiams 4:10, 15, 16).

Lidija neminima Pauliaus laiške filipiečiams, kurį jis siuntė apie 60—61 m. e. m. Biblija nenurodo, kas atsitiko jai vėliau, po Apaštalų darbų 16 skyriuje aprašytų įvykių. Bet net ir trumpos žinios apie tą energingą moterį skatina mus ‛puoselėti svetingumą’ (Romiečiams 12:13). Kokie mes dėkingi, kad savo tarpe turime tokių krikščionių kaip Lidija! Savo dvasia jie daug prisideda, kad susirinkimai būtų nuoširdūs ir draugiški Jehovos Dievo garbei.

[Išnaša]

[Rėmelis 28 puslapyje]

Žydų gyvenimas Filipuose

Žydų ir atsivertusiųjų į judaizmą gyvenimas Filipuose, matyt, nebuvo lengvas. Buvo jaučiamas tam tikras priešiškumas jiems, nes prieš pat Pauliaus atvykimą imperatorius Klaudijus buvo išvaręs žydus iš Romos. (Palygink Apaštalų darbų 18:2.)

Reikšminga, kad išgydę spėjimo dvasią turinčią tarnaitę, Paulius ir Silas buvo nutempti pas teisėjus. Jos šeimininkai, dabar netekę pelningo pajamų šaltinio, pasinaudojo tuo nepalankiu nusistatymu prieš savo bendrapiliečius ir pasakė: „Šitie žmonės, būdami žydai, kelia nerimą mūsų mieste ir skelbia papročius, kurių mums, romėnams, nevalia priimti nė laikytis.“ Dėl to Paulius ir Silas buvo nuplakti rykštėmis ir įmesti į kalėjimą (Apaštalų darbai 16:16-24, NTP). Viešai garbinti Jehovą, žydų Dievą, tokioje aplinkoje reikėjo drąsos. Bet Lidija, akivaizdu, nepaisė to, kad skyrėsi iš kitų.

[Iliustracijos 27 puslapyje]

Filipų miesto griuvėsiai