Biblijos knyga Nr. 52: 1 Tesalonikiečiams

Rašytojas: Paulius

Parašymo vieta: Korintas

Baigta rašyti: apie 50 m. e. m.

APIE 50 m. e. m. per antrąją skelbimo kelionę apaštalas Paulius aplankė Makedonijos miestą Tesaloniką ir ten įkūrė krikščionių bendruomenę. Tais pačiais metais, būdamas Korinte su bendražygiais Silvanu (Silu iš Apaštalų darbų knygos) ir Timotiejumi, jis parašė Pirmą laišką tesalonikiečiams norėdamas juos paguosti bei sustiprinti tikėjimą. Tai buvo tikriausiai 50 m. e. m. gale. Šis laiškas, regis, išsiskiria tuo, kad pirmas iš Pauliaus raštų įtrauktas į Biblijos kanoną ir, galbūt išskyrus Mato evangeliją, yra anksčiausiai parašyta graikiškosios Šventojo Rašto dalies knyga.

² Įrodymų, kad laiškas autentiškas ir teisingas, gausybė. Paulius pats prisistato esąs jo rašytojas, be to, akivaizdi laiško darna su kitomis Dievo įkvėpto Žodžio knygomis (1 Tes 1:1; 2:18). Jis paminėtas daugelyje ankstyvųjų įkvėpto Šventojo Rašto katalogų, įskaitant Muratorio fragmentą. Šį laišką cituoja arba mini nemaža ankstyvųjų bažnyčios istorikų, tarp jų Irenėjas (II m. e. a.). Jis laišką įvardija konkrečiai. Pirmas laiškas tesalonikiečiams yra Česterio Bičio papiruse Nr. 2 (P⁴⁶), datuojamame maždaug 200 m. e. m. Kitame trečiojo šimtmečio papiruse (P³⁰), kuris dabar saugomas Gente, Belgijoje, yra fragmentų ir iš Pirmo, ir iš Antro tesalonikiečiams.a

³ Peržvelgus neilgą Tesalonikos bendruomenės istoriją (kol šis laiškas dar nebuvo parašytas), galima spręsti, kodėl Pauliui labai rūpėjo to miesto bendratikiai. Nuo pat susikūrimo bendruomenė kentė persekiojimus ir priešiškumą. Apaštalų darbų 17 skyriuje Lukas rašo apie Pauliaus ir Silo atvykimą į Tesaloniką, „kur buvo žydų sinagoga“. Tris šabus Paulius skelbė jiems, aiškindamas iš Raštų, ir, atrodo, ten pasiliko netgi ilgiau, nes turėjo laiko užsiimti savo verslu, o svarbiausia, reikėjo įkurti bendruomenę (Apd 17:1; 1 Tes 2:9; 1:6, 7).

⁴ Apaštalų darbų 17:4-7 vaizdžiai pasakojama, ką patyrė apaštalas skelbdamas Tesalonikoje. Apimti pavydo, kad Pauliaus tarnystė duoda gerų vaisių, žydai sukurstė minią ir sukėlė mieste sąmyšį. Užpuolę Jasono namus, jie nusitempė jį ir kitus brolius pas miesto vadovus, šaukdami: „Tie žmonės, kurie visame pasaulyje kelia suirutę, atvyko čionai, ir Jasonas juos priglaudė. Visi šitie laužo ciesoriaus įsakymus, tvirtindami, jog esąs kitas karalius, būtent Jėzus.“ Kad būtų paleisti, Jasonas ir kiti broliai turėjo palikti užstatą. Paulius ir Silas nakčia brolių buvo išsiųsti į Berėją dėl jų pačių ir bendruomenės saugumo. Taigi bendruomenė Tesalonikoje buvo įkurta.

⁵ Aršiai nusiteikę žydai sekė įkandin Pauliaus į Berėją, drumsdami ir čia jam ramybę bei trukdydami skelbti. Tada jis iškeliavo į Atėnus (Graikija). Vis dėlto Paulius troško žinoti, kaip einasi persekiojimų prispaustiems jo bendratikiams Tesalonikoje. Du kartus jis ruošėsi juos aplankyti, bet abu sykius „sutrukdė šėtonas“ (1 Tes 2:17, 18). Rūpindamasis neseniai įkurta bendruomene ir gerai suprasdamas ją slegiančius sunkumus, Paulius pasiuntė į Tesaloniką Timotiejų paguosti brolius ir sustiprinti jų tikėjimą. Timotiejus grįžo su gera žinia, dėl to Paulius labai džiaugėsi, kad jie tvirtai laikosi ištikimybės Dievui, nors ir aršiai persekiojami. Tesalonikiečiai tapo pavyzdžiu visiems Makedonijos bei Achajos tikintiesiems (1:6-8; 3:1-7). Paulius dėkojo Jehovai Dievui už jų ištvermę, bet drauge suvokė, jog, siekiant brandos, jiems ir toliau reikės patarimų bei pamokymų. Taigi, būdamas su Silvanu ir Timotiejumi Korinte, Paulius parašė tesalonikiečiams pirmą laišką.

KUO VERTINGA

¹³ Iš šio laiško matyti, kad Paulius su meile rūpinosi savo bendratikiais. Jis ir jo tarnybos draugai paliko puikų pavyzdį: mylėdami brangius Tesalonikos brolius dalijosi su jais ne tik Dievo Evangelija, bet netgi guldė už juos savo gyvybę. Tegu visi prižiūrėtojai stengiasi užmegzti tokius meilės saitus su savo bendruomenėmis! Šitokia meilė skatins branginti vieniems kitus, kaip pasakė ir Paulius: „Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime.“ Meilė, noriai rodoma Dievo tautoje, yra labiausiai ugdanti. Ji padaro širdis „tvirtas ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse, kai ateis mūsų Viešpats Jėzus su visais savo šventaisiais“. Tarpusavio meile krikščionys išsiskiria iš šio sugedusio, ištvirkusio pasaulio, todėl gali elgtis šventai ir patikti Dievui (3:12, 13; 2:8; 4:1-8).

¹⁴ Šis laiškas puikiai parodo, kaip galima taktiškai, su meile patarti bendratikiams. Nors Tesalonikos broliai buvo uolūs ir ištikimi Dievui, juos dar reikėjo pataisyti. Tačiau Paulius kaskart pagiria brolius už jų gerąsias savybes. Štai perspėdamas dėl netyrumo jis pirma pagiria juos, kad elgiasi, kaip patinka Dievui, o paskui ragina daryti „vis daugiau pažangos“ — kiekvienam laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai. Pagyręs juos už brolišką meilę, Paulius ragina nepaliauti daryti daugiau pažangos, atsidėti saviesiems reikalams ir deramai elgtis svetimųjų akyse. Jis taktiškai pamoko bendratikius stengtis „daryti gera vieni kitiems ir visiems“ (4:1-7, 9-12; 5:15).

¹⁵ Keturis kartus Paulius pamini Jėzaus Kristaus „atėjimą“, arba ‘buvimą čia’ (NW). Matyt, neseniai atsivertę Tesalonikos krikščionys labai domėjosi šiuo mokymu. Būdamas jų mieste Paulius, be abejonės, drąsiai skelbė apie Dievo Karalystę, valdomą Kristaus, kas akivaizdu iš kaltinimų, mestų jam ir jo draugams: „Visi šitie laužo ciesoriaus įsakymus, tvirtindami, jog esąs kitas karalius, būtent Jėzus“ (Apd 17:7; 1 Tes 2:19; 3:13; 4:15; 5:23). Tesalonikos krikščionys dėjo savo viltis į tą Karalystę ir tikėdami Dievu laukė „iš dangaus jo Sūnaus, kurį jis prikėlė iš numirusių, — Jėzaus“, kad išgelbėtų juos nuo ateinančios rūstybės. Taip pat ir šiandien visi, kas viliasi Dievo Karalyste, turi laikytis gerų patarimų iš Pirmo laiško tesalonikiečiams: būti kupini meilės, tvirtomis ir nepeiktinomis širdimis, kad galėtų ‘elgtis vertai Dievo, juos šaukiančio į karalystę ir šlovę’ (1 Tes 1:8, 10; 3:12, 13; 2:12).

[Išnaša]