„Esu švarus, nekaltas dėl niekieno kraujo“

1–3. a) Apibūdink, kokiomis aplinkybėmis įvyko nelaimė. b) Ką padarė Paulius ir ką tai apie jį pasako?

PAULIUS Troadėje kalba bendratikiams, gausiai susirinkusiems vienų namų viršutiniame kambaryje, trečiame aukšte. Tai jau paskutinis vakaras su jais, tad pokalbis užsitęsia. Netrunka ateiti ir vidurnaktis. Kambaryje spingsi nemažai žibintų, oras prišyla, darosi tvanku. Įsitaisęs ant palangės sėdi jaunuolis, vardu Eutichas. Besiklausydamas jis užmiega ir iškrinta pro langą.

² Prie Euticho vienas pirmųjų, ko gero, nuskuba gydytojas Lukas. Deja, jaunuolis nebegyvas (Apd 20:9). Pribėgęs prie Euticho, Paulius užsikniaubia ant jo ir jį apkabinęs taria: „Nekelkite triukšmo – jis gyvas.“ Ir štai įvyksta stebuklas – apaštalas jaunuolį prikelia iš mirties (Apd 20:10).

³ Šis nutikimas aiškiai byloja, kokia galinga Dievo šventoji dvasia. Suprantama, nelaimė nutiko ne dėl Pauliaus kaltės. Vis dėlto jam tikriausiai labai nesinorėjo, kad tas susitikimas paliktų kam nors slogių atsiminimų ar juo labiau – taptų suklupimo akmeniu. Kaip tad visiems palengvėjo, kai Paulius jaunuolį prikėlė. Tas stebuklas juos paguodė ir įkvėpė entuziazmo toliau tarnauti Dievui. Paulius apskritai labai rimtai žiūrėjo į žmogaus gyvybę. Čia į galvą ateina vėliau jo pasakyti žodžiai: „Esu švarus, nekaltas dėl niekieno kraujo“ (Apd 20:26). Pažiūrėkime, ko šiuo atžvilgiu galime iš apaštalo pasimokyti.

„Atsisveikinęs leidosi į Makedoniją“ (Apd 20:1, 2)

4. Kas buvo nutikę Pauliui Efeze?

⁴ Ankstesniame skyriuje aptarėme, kokį sunkų išmėginimą Paulius patyrė Efeze. Sidabrakaliai sunerimę, kad bus sužlugdytas jų verslas, sukėlė mieste didelį sambrūzdį. „Sąmyšiui nurimus, – rašo Lukas, – Paulius susikvietė mokinius, padrąsino ir atsisveikinęs leidosi į Makedoniją“ (Apd 20:1).

5, 6. a) Kiek laiko Paulius galėjo išbūti Makedonijoje ir kaip jis padėjo vietiniams bendratikiams? b) Koks buvo Pauliaus požiūris į bendratikius?

⁵ Pakeliui į Makedoniją Paulius kuriam laikui stabtelėjo Troadėje. Jis vylėsi, kad tame uostamiestyje prie jo prisidės Titas, – jį buvo išsiuntęs į Korintą (2 Kor 2:12, 13). Tačiau supratęs, kad Titas į Troadę neatvyks, Paulius iškeliavo į Makedoniją. Tame krašte tikriausiai išbuvo apie pusmetį ir daugeliu pamokymų stiprino tenykščius bendratikius (Apd 20:2).a Į Makedoniją galiausiai atvyko ir Titas. Jis pradžiugino Paulių puikia žinia, kad korintiečiams pirmasis jo laiškas padarė labai gerą poveikį (2 Kor 7:5–7). Šios naujienos paskatintas, apaštalas korintiečiams parašė antrąjį laišką.

⁶ Lukas rašo, kad tiek Efeze, tiek Makedonijoje Paulius bendratikius drąsino. Tikėjimo broliai ir sesės jam nuoširdžiai rūpėjo. Skirtingai nei fariziejai, kurie paprastą liaudį niekino, apaštalas džiaugėsi galėdamas drauge su bendratikiais tarnauti Dievui (Jn 7:47–49; 1 Kor 3:9). Jis nemanė, kad yra už juos geresnis, – net tada, kai tekdavo duoti jiems griežtesnį pamokymą (2 Kor 2:4).

7. Kuo Paulius yra sektinas pavyzdys bendruomenių prižiūrėtojams?

⁷ Šiandien bendruomenių vyresnieji ir rajono prižiūrėtojai ima iš Pauliaus pavyzdį. Net kai tenka kuriam nors bendratikiui tarti drausminamą žodį, prižiūrėtojai stengiasi būti atjautūs, kalbėti ugdančiai ir nesmerkti. Jie nori pakelti jam dvasią, o ne sugniuždyti. Vienas patyręs rajono prižiūrėtojas sako: „Dauguma mūsų brolių ir sesių stengiasi daryti, kas teisinga, tik neretai juos prislegia nusivylimas, įvairios baimės, bejėgiškumo jausmas.“ Dievo kaimenės ganytojai tokius krikščionis gali labai pastiprinti (Hbr 12:12, 13).

„Žydai rengia prieš jį sąmokslą“ (Apd 20:3, 4)

8, 9. a) Kodėl Pauliui teko keisti kelionės planus? b) Dėl ko žydai Pauliaus nekentė?

⁸ Iš Makedonijos Paulius nuvyko į Korintą.b Prabuvęs ten tris mėnesius, ruošėsi keliauti į Kenchrėją, kur būtų sėdęs į laivą ir plaukęs į Siriją. Iš ten ketino traukti į Jeruzalę ir nugabenti surinktas aukas stokojantiems bendratikiams (Apd 24:17; Rom 15:25, 26).c Tačiau netikėti įvykiai Paulių priverčia planus pakeisti. Kaip rašoma Apaštalų darbų 20 skyriaus 3 eilutėje, jis sužino, kad žydai rengia prieš jį sąmokslą.

⁹ Nenuostabu, kad žydai Pauliaus nekentė. Apaštalą jie laikė atsimetėliu. Kiek anksčiau iš Pauliaus gerąją naujieną sužinojo ir į krikščionybę atsivertė žymus Korinto sinagogos narys Krispas (Apd 18:7, 8; 1 Kor 1:14). Netrukus po to Korinto žydai Achajos prokonsulo Galiono akivaizdoje iškėlė Pauliui rimtus kaltinimus. Tačiau prokonsulas juos atmetė kaip nepagrįstus, ir tai dar labiau pakurstė priešininkų įniršį (Apd 18:12–17). Tikriausiai žinodami, o gal numanydami, kad Paulius netrukus išplauks iš gretimo Kenchrėjos miesto, žydai susitarė jo ten patykoti. Ką Paulius darė apie tai išgirdęs?

10. Kodėl galima sakyti, kad Paulius aplenkė Kenchrėją ne iš bailumo?

¹⁰ Nenorėdamas nukentėti ir prarasti jam patikėtų lėšų, apaštalas nusprendė nevykti į Kenchrėją ir grįžti per Makedoniją, tuo pačiu keliu, kuriuo atkeliavo. Tiesa, kelionė sausuma taip pat buvo pavojinga. Keliauninkus dažnai užpuldavo plėšikai, net užeigos namuose nebūdavo saugu. Vis dėlto Paulius nutarė, kad verčiau jau keliauti sausuma nei pakliūti žydams į rankas Kenchrėjoje. Gerai, kad apaštalas vyko ne vienas. Tuo metu jį lydėjo Sopatras, Aristarchas, Sekundas, Gajus, Timotiejus, Tichikas ir Trofimas (Apd 20:3, 4).

11. Kaip, sekdami Kristaus pavyzdžiu, krikščionys saugosi įvairių pavojų?

¹¹ Šiandien gerosios naujienos skelbėjai irgi yra atsargūs. Kai kuriose vietovėse jie nusprendžia darbuotis keliese ar bent jau po du. Atsargūs turime būti ir tada, kai esame persekiojami. Žinia, tokių išmėginimų visiškai išvengti nepavyks, tačiau be reikalo į pavojų savęs nestatome (Jn 15:20; 2 Tim 3:12). Juk ir Jėzus, kai Jeruzalėje priešininkai stvėrėsi akmenų norėdami jį užmėtyti, „pasislėpė ir išėjo iš šventyklos“ (Jn 8:59). Ir kai kitąsyk žydai vėl ieškojo progos Jėzų nužudyti, šis nusprendė nebesirodyti viešai ir „pasitraukė iš ten į vietovę netoli dykumos“ (Jn 11:54). Jis elgėsi protingai ir, jeigu tik pagal Dievo valią buvo tinkama, pavojų saugojosi. Krikščionys seka savo Mokytojo pavyzdžiu (Mt 10:16).

„Visi neapsakomai džiaugėsi“ (Apd 20:5–12)

12, 13. a) Kaip visus paveikė Euticho prikėlimas? b) Koks Biblijoje užrašytas pažadas guodžia visus, netekusius artimųjų?

¹² Paulius ir jo bendražygiai per Makedoniją keliavo drauge, bet paskui tikriausiai išsiskyrė. Vėliau, matyt, vėl susitiko Troadėje.d Lukas pasakoja, kad į Troadę atvyko „po penkių dienų“ (Apd 20:6).e Šiame mieste Paulius prikėlė Eutichą, kaip jau pasakota skyriaus pradžioje. Anot Luko, dėl to „visi neapsakomai džiaugėsi“ (Apd 20:12).

¹³ Šiandien tokių stebuklų, aišku, nebūna. Tačiau didžiulę paguodą teikia Biblijoje užrašytas Dievo pažadas prikelti žmones iš mirties (Jn 5:28, 29). Eutichas buvo netobulas žmogus, todėl, nors buvo prikeltas, galiausiai vis tiek mirė (Rom 6:23). O žmonės, kurie į gyvenimą grįš naujajame pasaulyje, turės galimybę nemirti. Ir dar: tie, kuriems skirta valdyti drauge su Jėzumi danguje, prikelti netgi gauna nemirtingumą (1 Kor 15:51–53). Tad visiems krikščionims – tiek dvasia pateptiems, tiek „kitoms avims“ – prikėlimo viltis teikia neapsakomą džiaugsmą (Jn 10:16).

„Viešai ir po namus“ (Apd 20:13–24)

14. Ką Paulius pasakė Efezo vyresniesiems, susitikęs su jais Milete?

¹⁴ Paulius su grupe nukeliavo iš Troadės į Asą, paskui į Mitilėnę, Chiją, Samą ir Miletą. Apaštalas norėjo pasiekti Jeruzalę dar iki Penkiasdešimtinių šventės, todėl nusprendė grįžti laivu, kuris į Efezą neužsuks. O kad galėtų pasišnekėti su Efezo vyresniaisiais, paprašė jų atvykti į Miletą (Apd 20:13–17). Šiems atvykus, Paulius kalbėjo: „Jūs gerai žinote, kaip visą laiką, nuo pat dienos, kai įžengiau į Aziją, elgiausi su jumis, kaip vergavau Viešpačiui su visu nuolankumu, su ašaromis, kęsdamas išbandymus, kuriuos patyriau dėl žydų sąmokslų, ir kaip nenutylėjau nieko, kas naudinga, – apsakiau jums tai ir mokiau jus viešai ir po namus. Aš gerai paliudijau tiek žydams, tiek graikams apie atgailą Dievo akivaizdoje ir tikėjimą mūsų Viešpačiu Jėzumi“ (Apd 20:18–21).

15. Kokie yra kai kurie tarnybos po namus pranašumai?

¹⁵ Mes, kaip ir Paulius, gerąją žinią skelbiame visur: pakalbiname žmones autobusų stotelėse, judriose gatvėse, turgavietėse. Vis dėlto mūsų pagrindinis evangelizacijos būdas – tarnyba po namus. Kodėl? Pirma, Dievas suteikia progą, ir netgi ne vieną, Karalystės žinią išgirsti visiems ir taip parodo, kad yra nešališkas. Antra, bendraudami su žmogumi asmeniškai, galime geriau padėti jam pažinti Dievą. Be to, šitaip darbuodamiesi stipriname savo pačių tikėjimą ir ugdomės ištvermę. Uoli tarnyba „viešai ir po namus“ – vienas iš tikrųjų krikščionių skiriamųjų bruožų.

16, 17. Kas liudija, kad Paulius buvo bebaimis, ir kaip krikščionys seka jo pavyzdžiu?

¹⁶ Pasakęs Efezo vyresniesiems, kad Jeruzalėje jo laukia sunkūs išmėginimai, Paulius tarė: „Aš savo gyvybės nė kiek nebranginu, tetrokštu nubėgti savo kelią ir atlikti Viešpaties Jėzaus man skirtą tarnystę – paliudyti Dievo malonės gerąją naujieną“ (Apd 20:24). Nei sveikatos problemos, nei nuožmus persekiojimas, nei kitos aplinkybės Pauliaus nesulaikė. Jis buvo ryžtingai nusistatęs atlikti jam pavestą tarnystę iki galo.

¹⁷ Ir dabar krikščionys patiria įvairių sunkumų. Kai kur yra valdžios persekiojami, jų veikla draudžiama. Kitus vargina fizinės ar emocinės ligos. Krikščionių jaunimui tenka atlaikyti didelį bendramokslių spaudimą. Kad ir kaip nelengva būtų, Jehovos liudytojai laikosi tvirtai, yra pasiryžę „paliudyti Dievo malonės gerąją naujieną“.

„Žiūrėkite savęs ir visos kaimenės“ (Apd 20:25–38)

18. Kaip Efezo vyresnieji galėjo išvengti kraujo kaltės?

¹⁸ Paulius Efezo vyresniesiems priminė, kaip jis rūpinosi bendruomenėmis, ir davė aiškų pamokymą. Apaštalas jiems leido suprasti, kad šis susitikimas tikriausiai yra paskutinis, ir pasakė: „Esu švarus, nekaltas dėl niekieno kraujo, juk nenutylėjau ir apsakiau jums visus Dievo nutarimus.“ Kaip Efezo vyresnieji galėjo sekti apaštalo pavyzdžiu? Ką jiems reikėjo daryti, kad išvengtų kraujo kaltės? Paulius juos paragino: „Žiūrėkite savęs ir visos kaimenės, kurios prižiūrėtojais šventoji dvasia jus paskyrė. Ganykite Dievo bendruomenę, kurią jis įsigijo savo Sūnaus krauju“ (Apd 20:26–28). Tada Paulius perspėjo, kad ilgainiui į kaimenę įsiskverbs „grobuonių vilkų“ ir kad jie „kalbės iškreiptus dalykus, norėdami patraukti mokinius paskui save“. Ką gi vyresnieji turėjo daryti? „Budėkite, – paragino apaštalas, – ir atminkite, kad trejus metus, dieną naktį nepaliaudamas su ašaromis kiekvieną protinau“ (Apd 20:29–31).

19. Kas atsitiko pirmojo amžiaus pabaigoje ir prie ko tai privedė?

¹⁹ „Grobuonių vilkų“ pradėjo rastis dar pirmojo amžiaus pabaigoje. Maždaug 98 metais apaštalas Jonas rašė: „Dabar yra atsiradę daug antikristų ir iš to žinome, kad ši valanda paskutinė. Nors jie išėjo iš mūsų, nebuvo mūsiškiai, mat jeigu būtų buvę mūsiškiai, būtų pasilikę su mumis“ (1 Jn 2:18, 19). Trečiajame amžiuje atskalūnybė pagimdė krikščionijos dvasininkų luomą – taip krikščionybė buvo visiškai sugadinta. O ketvirtajame amžiuje imperatorius Konstantinas tą „krikščionybę“ oficialiai įteisino. Religiniai vadovai perėmė iš pagonybės visokių apeigų ir apvilko jas „krikščionybės“ marškiniais. Jie išties ėmė kalbėti „iškreiptus dalykus“. Apie tokį atsimetimą nuo tikrojo tikėjimo iki šiol byloja krikščioniškojo pasaulio bažnyčių dogmos ir tradicijos.

20, 21. Kaip Paulius rodė pasiaukojamą dvasią ir kaip dabar aukojasi bendruomenių vyresnieji?

²⁰ Šie kaimenės išnaudotojai elgėsi visai kitaip nei apaštalas Paulius. Nenorėdamas tapti bendruomenei našta, jis pats sunkiu darbu pelnėsi duoną. Paulius tarnavo broliams ir sesėms nesitikėdamas naudos sau. Efezo vyresniuosius irgi ragino dėl kitų aukotis. „Turite padėti silpniesiems, – sakė jis, – ir atminti paties Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Didesnė laimė duoti negu imti’“ (Apd 20:35).

²¹ Šiandien krikščionių bendruomenių vyresnieji irgi labai aukojasi. Jie nė iš tolo nepanašūs į krikščionijos pasaulio dvasininkus, lupančius nuo savo kaimenės avių devynis kailius. Vyresnieji supranta, kad ganyti bendruomenę jiems pavedė Dievas, todėl savo pareigas jie atlieka nesiekdami sau naudos. Krikščionių bendruomenėje nėra vietos išdidumui ir ambicijoms, o tiems, kurie nusistatę „siekti sau garbės“, teks karčiai nusivilti (Pat 25:27). Puikybė veda tik į gėdą ir negarbę (Pat 11:2).

22. Už ką Efezo vyresnieji pamilo Paulių?

²² Kadangi Paulius taip nuoširdžiai mylėjo bendratikius, jie irgi jį labai pamilo. Kai jis jau ruošėsi išvykti, „visi pradėjo graudžiai verkti, puolė Pauliui į glėbį ir bučiavo“ (Apd 20:37, 38). Ir dabar krikščionys brangina ir myli tuos, kurie nesavanaudiškai aukojasi dėl Dievo kaimenės. Matydami, kaip Paulius negailėdamas jėgų darbavosi kitų labui, ko gero, sutiksime, kad jis galėjo ramia sąžine pasakyti: „Esu švarus, nekaltas dėl niekieno kraujo“ (Apd 20:26).