• Pasitikėk Jehova
    Sargybos bokštas 2003 | Rugsėjo 1 d.

    • Kodėl Jehova leidžia kentėti?

      10, 11. a) Kas, pasak Romiečiams 8:19-22, atsitiko „visai kūrinijai“? b) Kaip išsiaiškinti, kas pajungė kūriniją tuštybei?

      10 Kelios eilutės iš apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams atsako į šį svarbų klausimą. Paulius rašė: „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei — ne savo noru, bet pavergėjo valia — su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina.“ (Romiečiams 8:19-22)

      11 Kad perprastume šių eilučių esmę, pirmiausia atsakykime į kelis svarbius klausimus. Kas pajungė kūriniją tuštybei? Vieni sako, kad Šėtonas, kiti — kad Adomas. Tačiau negalėjo būti nei tas, nei kitas. Kodėl ne? Kadangi tas, kas pajungė kūriniją tuštybei, padarė tai „su viltimi“. Jis suteikia viltį, kad ištikimieji galiausiai bus ‘išvaduoti iš pragaišties vergovės’. Nei Adomas, nei Šėtonas negalėjo pasiūlyti tokios vilties. Tik Jehova galėjo. Tad aišku, jog jis ir pajungė kūriniją tuštybei.

      12. Kas klaidingai laikoma „visa kūrinija“ ir kaip į šį klausimą galima atsakyti?

      12 O kas yra šioje ištraukoje paminėta „visa kūrinija“? Kai kurių manymu, tai gamta kartu su gyvūnija ir augmenija. Tačiau ar gyvūnai ir augalai gali įgyti „Dievo vaikų garbės laisvę“? Ne. (2 Petro 2:12) Vadinasi, „visa kūrinija“ reiškia tik žmoniją. Būtent ją vargina nuodėmė ir mirtis dėl maišto Edene ir jai žūtbūtinai reikia vilties. (Romiečiams 5:12)

      13. Kokių pasekmių susilaukė žmonės dėl maišto Edene?

      13 Kokias gi pasekmes žmonija patyrė dėl savo maišto? Paulius apibūdina vieninteliu žodžiu — tuštybė.a Viename žinyne rašoma, kad šiuo žodžiu nusakomas „dalyko, neatliekančio skirtos funkcijos, bevertiškumas“. Žmonės buvo sukurti gyventi amžinai, darbuotis drauge kaip tobula vieninga šeima, prižiūrėti žemės rojų. Vietoj to, jų gyvenimas trumpas, skausmingas ir dažniausiai be prošvaisčių. Pasak Jobo, „žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet turi daug vargo“. (Jobo 14:1) Išties tuštybė!

      14, 15. a) Kuo buvo teisingas Jehovos nuosprendis žmonijai? b) Kodėl Paulius pasakė, kad kūrinija buvo pajungta tuštybei „ne savo noru“?

      14 Kyla esminis klausimas: kodėl „visos žemės Teisėjas“ pajungė žmoniją tokiam skausmingam, liūdnam būviui? (Pradžios 18:25) Ar jis buvo teisus taip darydamas? Prisiminkime mūsų pirmųjų tėvų poelgį. Sukildami prieš Dievą jie parėmė Šėtoną, užginčijusį Jehovos visavaldystės teisėtumą. Taip palaikė tvirtinimą, kad žmonija gali geriau tvarkytis be Jehovos pagalbos, savarankiškai, vedama sukilusio dvasinio kūrinio. Nuteisdamas maištininkus, Jehova suteikė tai, ko jie norėjo. Jis leido žmogui pačiam vadovautis veikiamam Šėtono. Tad ar tokiomis aplinkybėmis nebuvo teisingiausia pajungti žmoniją tuštybei ir sykiu suteikti jai viltį?

      15 Žinoma, kūrinija pajungta tuštybei „ne savo noru“. Mes gimstame nuodėmės ir sugedimo vergais neturėdami kito pasirinkimo. Bet Jehova dėl savo gailestingumo leido Adomui ir Ievai gyventi ir susilaukti vaikų. Nors mes, jų palikuoniai, esame pavergti nuodėmės ir mirties tuštybei, galime pasirinkti tai, ko Adomas ir Ieva nepanoro. Galime paklusti Jehovai žinodami, kad jo valdymas yra teisingas ir tobulas, o žmogaus savivalda be Dievo sukelia vien skausmą, liūdesį, veda į tuštybę. (Jeremijo 10:23; Apreiškimo 4:11) Šėtono įtaka tik dar labiau apsunkina padėtį. Istorija patvirtina šias tiesas. (Mokytojo 8:9)

      16. a) Kodėl galime būti tikri, kad Jehova nėra kaltas už šiandienines pasaulio kančias? b) Kokią viltį Jehova meilingai suteikė ištikimiems žmonėms?

      16 Jehova, aišku, pagrįstai pajungė žmoniją tuštybei. Bet ar tai reiškia, kad jis atsakingas už tuštybę ir kančias, kurias kiekvienas dabar patiriame? Pagalvok apie teisėją, kuris paskelbia nuosprendį. Nusikaltėlis galbūt labai kenčia atlikdamas bausmę, tačiau ar jis gali tvirtinti, kad teisėjas kaltas dėl jo kančių? Žinoma, ne! Jehova nesukelia jokio blogio. Jokūbo 1:13 sakoma: „Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo.“ Be to, nepamirškime, kad Jehova paskelbė nuosprendį „su viltimi“. Jis meilingai pasirūpino, kad ištikimi Adomo ir Ievos palikuoniai pamatytų tuštybės galą ir džiaugtųsi „Dievo vaikų garbės laisve“. Dievui ištikimi žmonės visiems laikams bus išvaduoti iš baimės, kad kūrinija vėl gali įklimpti į skausmingos tuštybės liūną. Jehova viską teisingai sutvarkys, todėl jo visavaldystės teisėtumas bus įtvirtintas amžių amžiams. (Izaijo 25:8)