Pergalė prieš blogį

„KODĖL šis stimpantis šuva turėtų keikti mano viešpatį karalių? Leisk man nueiti ir nukirsti jam galvą.“ Toks buvo Abišajo, Izraelio kariuomenės vado, prašymas. Taip piktai jis reagavo, išgirdęs benjaminą, vardu Šimis, keiksmais plūstantį jo viešpatį, karalių Dovydą (2 Samuelio 16:5-9).

Abišajas laikėsi dar ir šiandien populiaraus kovos principo: į ugnį atsakyti ugnimi. Taip, Abišajas norėjo, kad Šimis kentėtų už tai, kad plūdo Dovydą.

Tačiau kaip reagavo Dovydas? Jis sulaikė Abišają sakydamas: „Palikite jį ramybėje.“ Nors Šimio kaltinimai buvo nepagrįsti, Dovydas nepasidavė pagundai atsakyti tuo pačiu. Jis paliko tą reikalą Jehovai (2 Samuelio 16:10-13).

Dovydo sūnaus maištas nepasisekė. Kai po pabėgimo Dovydas grįžo į sostą, vienas pirmųjų, atėjusių jį pasveikinti ir prašyti atleidimo, buvo Šimis. Ir vėl Abišajas norėjo jį nužudyti, bet Dovydas neleido (2 Samuelio 19:15-23).

Šiuo atveju Dovydas įrodė esąs vertas vaizduoti Jėzų Kristų, apie kurį apaštalas Petras rašė: „Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo..., bet visa pavedė teisingajam Teisėjui“ (1 Petro 2:23).

Šiandien krikščionims patariama būti ‛nuolankiems, neatsilyginti piktu už pikta’ (1 Petro 3:8, 9). Sekdami Dovydo bei Jėzaus Kristaus pavyzdžiais, ir mes galime ‛nugalėti pikta gerumu’ (Romiečiams 12:17-21).