Ar turime mokėti mokesčius?

„Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį — mokestį, kam muitą — muitą, kam baimę — baimę, kam pagarbą — pagarbą.“ (Romiečiams 13:7)

KAI mokesčiai didėja, su šiuo patarimu sutikti galbūt sunku. Vis dėlto tai apaštalo Pauliaus žodžiai, be to, užrašyti Biblijoje. O jūs, be abejo, gerbiate ją. Bet gal svarstote: „Ar krikščioniui iš tikrųjų privalu mokėti visus mokesčius, net tuos, kurie laikomi per dideliais ar neteisingais?“

Pagalvokime apie Jėzaus nurodymą mokiniams. Jis žinojo, kad kraštiečiai piktinasi Romos įvestais mokesčiais. Vis dėlto ragino: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo — Dievui.“ (Morkaus 12:17) Įdomu, Jėzus liepė mokėti mokesčius valdžiai, kuri netrukus turėjo jį nužudyti.

Po kelerių metų Paulius davė pacituotą įžangoje patarimą. Jis skatino mokėti mokesčius, nors jų didžioji dalis buvo skirta Romos armijai išlaikyti arba amoraliam ir prabangiam Romos imperatorių gyvenimui. Kodėl Paulius parėmė tokį nepopuliarų požiūrį?

Aukštesniosios valdžios

Apsvarstykime Pauliaus žodžių kontekstą. Romiečiams 13:1 jis rašė: „Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esančios valdžios yra Dievo nustatytos“ (Brb). Kada Izraelis turėjo dievobaimingus valdovus, buvo lengva laikyti pilietine bei religine savo pareiga remti valstybę finansiškai. Bet ar krikščionis saisto panaši pareiga, kai valdo netikintys stabmeldžiai? Tikrai taip! Pauliaus žodžiai rodo, kad valdžioms teisę vadovauti suteikė Dievas.

Jos stengiasi palaikyti tvarką. Dėl to krikščionys gali atsidėti dvasinei veiklai. (Mato 24:14; Hebrajams 10:24, 25) Todėl apie esamą valdžią Paulius pasakė: „Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui.“ (Romiečiams 13:4) Jam pačiam pravertė jos apsauga. Pavyzdžiui, Romos kareiviai išgelbėjo Paulių nuo minios. Vėliau jis kreipėsi į Romos teismą, kad leistų tęsti misionierišką tarnybą. (Apaštalų darbų 22:22-29; 25:11, 12)

Paulius nurodė tris priežastis, kodėl reikia mokėti mokesčius. Pirma, valdžia įstatymo laužytojus baudžia. Antra, jeigu dievobaimingas žmogus vengs mokesčių, tai slėgs jo sąžinę. Ir trečia, mokesčiai tėra atlyginimas už valdžios kaip ‘tarnautojos’ teikiamas paslaugas. (Romiečiams 13:1-6)

Ar Pauliaus bendratikiai priėmė į širdį jo žodžius? Greičiausiai taip, nes antrojo amžiaus krikščioniškojo pasaulio atstovas Justinas Kankinys (maždaug 110—165 metai) pasakė, jog krikščionys mokėjo mokesčius „noriau negu visi žmonės“. Mūsų dienomis, kada valdžios reikalauja laiko ar pinigų, krikščionys ir toliau noriai paklūsta. (Mato 5:41)a

Žinoma, krikščionys gali laisvai pasinaudoti bet kokia numatyta mokesčių lengvata. Pavyzdžiui, skirta aukojantiesiems religinėms organizacijoms. Tačiau, vadovaudamiesi Dievo Žodžiu, tikrieji krikščionys sąmoningai mokesčių nevengia. Jie atiduoda, kas priklauso, ir leidžia naudotis valdžiai lėšomis, kaip patinka.

Dideli mokesčiai tik dar kartą patvirtina žodžius: „Žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai.“ (Mokytojo 8:9) Jehovos liudytojai guodžiasi Biblijos pažadu, kad netrukus įsigalės teisybė — žemėje viešpataus Dievo valdžia, kuri niekada neapsunkins piliečių neteisingais mokesčiais. (Psalmyno 72:12, 13; Izaijo 9:6 [9:7, Brb])

[Išnaša]

[Anotacija 11 puslapyje]

Pirmieji krikščionys mokesčius mokėjo „noriau negu visi žmonės“ (JUSTINAS KANKINYS).

[Iliustracija 10 puslapyje]

Tikrieji krikščionys laikosi mokesčių įstatymų

[Iliustracija 11 puslapyje]

Jėzus pasakė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui“

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 10 puslapyje]

© European Monetary Institute