Skaitytojų klausimai

Ką Biblija sako apie nusikaltėlių baudimą mirtimi?

Suprantama, galbūt kiekvienas tai vertiname savaip, nelygu patirtis ir gyvenimo aplinkybės. Mes, Jehovos Liudytojai, į mirties bausmę turėtume žiūrėti taip, kaip žiūri Dievas, ir likti neutralūs — priešingai nei daugelis, šiuo klausimu neužim̃ti jokios politinės pozicijos.

Trumpai tariant, savo rašytiniame Žodyje Dievas nenurodo, jog bausti mirtimi yra blogai.

Savo požiūrį į tą reikalą Jehova išreiškė ankstyvoje žmonijos istorijoje, ir jis užrašytas Pradžios 9 skyriuje. Tai lietė Nojų ir jo šeimynykščius, tapusius visos žmonijos šeimos protėviais. Jiems išėjus iš laivo, Dievas pasakė, kad jie gali valgyti gyvūnus, tai yra papjauti, nuleisti jų kraują ir valgyti. Paskui Pradžios 9:5, 6 Dievas pareiškė: „Jūsų gyvybės kraujo aš pareikalausiu iš visų žvėrių; ir iš žmogaus rankos, ir iš rankos kiekvieno vyro, kaip jo brolio, aš pareikalausiu žmogaus gyvybės. Kas nors išlies žmogaus kraują, to kraujas bus išlietas [„liejamas žmonių“, ŠvR]; nes žmogus padarytas pagal Dievo paveikslą.“ Taigi Jehova leido žudikus bausti mirties bausme.

Kai Dievas Izraelį laikė savąja tauta, mirtimi buvo baudžiama ir už įvairius kitus rimtus Dievo įstatymo pažeidimus. Skaičių 15:30 (Brb red.) skaitome tokį plačiareikšmį pasakymą: „Jei žmogus nusikalstų sąmoningai ir taip paniekintų Viešpatį, nežiūrint ar jis bus vietinis, ar ateivis, jis bus išnaikintas iš savo tautos.“

O kaip buvo įkūrus krikščionių susirinkimą? Na, mes žinome, kad Jehova leido egzistuoti žmonių vyriausybėms ir pavadino jas aukštesniosiomis valdžiomis. Iš tiesų Biblijoje krikščionys skatinami paklusti tokiai vyriausybinei valdžiai ir teigiama, kad ji yra „Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga — bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta“ (Romiečiams 13:1-4).

Ar tai reiškia, kad vyriausybės yra įgaliotos netgi atimti gyvybę sunkiems nusikaltėliams? Taip, tokią išvadą turėtume daryti iš žodžių, pasakytų 1 Petro 4:15. Toje ištraukoje apaštalas ragina brolius: „Tegul niekas iš jūsų nekenčia kaip žmogžudys, vagis, piktadarys ar įkyruolis.“ Pastebėjai, „tegul niekas iš jūsų nekenčia kaip žmogžudys“? Petras nepasakė, kad vyriausybės neturi teisės priversti žudiką kentėti už savo nusikaltimą. Priešingai, jis nurodė, kad žmogžudys galėjo teisėtai būti nubaustas. Ar net ir mirties bausme?

Galbūt. Tai aišku iš Pauliaus žodžių Apaštalų darbų 25 skyriuje. Žydai apkaltino Paulių pažeidus jų Įstatymą. Siųsdamas savo kalinį, Paulių, pas Romos valdytoją, kariuomenės vadas pranešė, kaip sakoma Apaštalų darbų 23:29: „Radau, kad jis kaltinamas dėl jų Įstatymo klausimų, o ne dėl kokio nusikaltimo, baustino mirtimi ar kalėjimu.“ Po dvejų metų Paulius stojo prieš valdytoją Festą. Apaštalų darbų 25:8 skaitome: „Paulius gynėsi: ‛Aš nieku nenusikaltęs nei žydų Įstatymui, nei šventyklai, nei ciesoriui.’“ O dabar atkreipk dėmesį į jo žodžius apie bausmę, net mirties bausmę. Apaštalų darbų 25:10, 11 skaitome:

„Paulius atsakė: ‛Aš stoviu prieš ciesoriaus teismą ir ten privalau būti teisiamas. Aš nepadariau žydams skriaudos, kaip tu pats puikiai žinai. Jei esu nusikaltęs ir padaręs ką nors verta mirties, tai neatsisakau mirti. Bet jeigu jų metami kaltinimai nepagrįsti, niekas neturi jiems manęs išduoti. Aš šaukiuosi ciesoriaus!’“

Paulius, stovėdamas prieš paskirtąją valdžią, pripažino ciesorių turint teisę bausti nusikaltėlius net mirtimi. Jis neprieštaravo būti nubaustas, jeigu yra kaltas. Be to, jis nesakė, kad ciesorius mirtimi gali bausti tik žmogžudžius.

Žinoma, Romos teisminė sistema buvo netobula, kaip ir šių dienų žmogiški teismai. Kai kurie nekalti žmonės tada ir dabar buvo apkaltinti ir nubausti. Net Pilotas apie Jėzų pasakė: „Aš jame neradau nieko, už ką vertėtų mirtimi bausti. Taigi nuplakdinsiu jį ir paleisiu.“ Taip, nors vyriausybinė valdžia pripažino Jėzų esant nekaltą, šiam nekaltajam buvo įvykdyta mirties bausmė (Luko 23:22-25).

Šitokia neteisybė nepastūmėjo Pauliaus ar Petro įrodinėti, kad mirties bausmė iš esmės nedora. Veikiau Dievo požiūris šiuo klausimu yra toks, kad, kol egzistuoja aukštesniosios ciesoriaus valdžios, jos ‛nešioja kalaviją ir rūsčiai baudžia darančius pikta’. Tai, be kita ko, reiškia, kad kalavijas yra panaudojamas — baudžiama mirtimi. Tačiau, iškilus ginčytinam klausimui, ar kokia nors šio pasaulio vyriausybė turi pasinaudoti savo teise bausti mirtimi žmogžudžius, tikrieji krikščionys lieka visiškai neutralūs. Priešingai negu krikščionijos dvasininkija, jie nesileidžia į jokius debatus šia tema.