Vyrai, ‛kurie jautė tą patį, ką ir mes’
JIS buvo ne tik karalius ir pranašas, bet ir mylintis tėvas. Vienas iš jo sūnų užaugęs tapo išdidus ir įžūlus. Ryžtingai stengdamasis užgrobti valdžią, tas sūnus pradėjo pilietinį karą tikėdamasis tėvo žūties. Bet įsiplieskusiame mūšyje pats buvo nužudytas. Sužinojęs apie sūnaus mirtį, tėvas užlipo į aukštutinį kambarį ir vienas pats raudojo: „Mano sūnau Absalomai! Mano sūnau, mano sūnau Absalomai! O kad aš būčiau miręs tavo vietoje, Absalomai! Mano sūnau, mano sūnau!“ (2 Samuelio 18:33, Brb red.) Tas tėvas buvo karalius Dovydas. Kaip ir kiti Jehovos pranašai, jis buvo „žmogus, kuris jautė tą patį, ką ir mes“ (Jokūbo 5:17, NW).
Bibliniais laikais vyrai bei moterys, kalbėję Jehovos vardu, buvo iš įvairių visuomenės sluoksnių ir niekuo neišsiskyrė iš kitų. Kaip ir mes, jie turėjo sunkumų bei patyrė netobulybės pasekmes. Kas buvo kai kurie iš šių pranašų ir kaip jie jautė tą patį, ką ir mes?
Savimi pasitikintis Mozė tapo romus
Mozė buvo žymus ikikrikščioniškųjų laikų pranašas. Tačiau net turėdamas 40 metų, jis dar nebuvo pasiruošęs tarnauti Jehovos kalbėtoju. Kodėl? Kai Egipto faraonas spaudė jo brolius, Mozė buvo auklėjamas faraono šeimoje ir tapo „galingas žodžiais ir darbais“. Pasakojime sakoma: „Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas per jį suteiks jiems išgelbėjimą.“ Per daug pasitikėdamas savimi, jis elgėsi agresyviai gindamas vergą žydą ir nužudė egiptietį (Apaštalų darbai 7:22-25; Išėjimo 2:11-14).
Dabar Mozė buvo priverstas bėgti ir dar keturiasdešimt metų praleido ganydamas bandą tolimajame Midjane (Išėjimo 2:15). Baigiantis tam laikui, jau 80-metį Mozę Jehova įgaliojo būti pranašu. Bet Mozė daugiau nebepasitikėjo savimi. Jis jautėsi toks netinkamas, jog suabejojo Jehovos įpareigojimu skirti jį pranašu sakydamas: „Kas aš esu, kad eičiau pas Faraoną?“ ir „Ką aš sakysiu?“ (Išėjimo 3:11; 3:13, NW) Jehovos meilingai užtikrintas bei jo padedamas, Mozė ėmėsi labai sėkmingai vykdyti savo užduotį.
Ar tu, pernelyg pasitikėdamas savimi kaip Mozė, kada nors pasakei ar padarei tai, kas pasirodė esą neišmintinga? Jeigu taip, nuolankiai priimk tolesnį pamokymą. O gal jauteisi netinkamas imtis kokių nors krikščioniškų įpareigojimų? Užuot atsisakęs jų, priimk Jehovos bei jo organizacijos siūlomą pagalbą. Tas, kuris padėjo Mozei, gali padėti ir tau.
Drausmindamas Elijas jautė tą patį, ką ir mes
„Elijas buvo žmogus, kuris jautė tą patį, ką ir mes, tačiau jis meldė, kad nelytų, ir nelijo žemėje trejus metus ir šešis mėnesius“ (Jokūbo 5:17, NW). Elijo prašymas atitiko Jehovos valią sudrausminti tautą, nes ši buvo nuo Jo nusigręžusi. Tačiau Elijas žinojo, kad sausra, kurios jis meldė, sukels žmonėms kančias. Izraelis vertėsi žemės ūkiu; rasa ir lietus teikė žmonėms pragyvenimą. Ilgalaikė sausra būtų baisi nelaimė. Augmenija sudžiūtų; pasėliai prapultų. Naminiai gyvuliai, naudojami darbui ir maistui, žūtų ir dėl to kai kurioms šeimoms grėstų badas. Kas nukentėtų labiausiai? Paprasti žmonės. Viena našlė Elijui vėliau pasakė teturėjusi saujelę miltų ir truputį aliejaus. Ji buvo tikra, kad jiedu su sūnumi greit mirs iš bado (3 Karalių 17:12). Kad galėtų melsti tokių dalykų, Elijas turėjo tvirtai tikėti, jog Jehova rūpinsis savo tarnais, neatmetusiais teisingo garbinimo, ar jie būtų turtingi, ar vargšai. Kaip rodo Raštas, Elijas nebuvo apviltas (3 Karalių 17:13-16; 18:3-5).
Po trejų metų, kada Jehova nurodė, jog greitai duos lietaus, didžiausias Elijo troškimas išvysti sausros pabaigą matomas iš jo nuolatinių karštų maldų, kai, „parpuolęs kniūbsčias ant žemės, [jis] padėjo savo veidą tarp savo kelių“ (3 Karalių 18:42). Tikėdamasis ženklo, kad Jehova išgirdo jo maldas, jis dar kartą paragino savo tarną: „Užeik aukštyn ir žvilgterėk į jūros pusę“ (1 Karalių 18:43, ŠvR). Kaip jis turėjo džiaugtis, kai galiausiai jo maldos buvo išklausytos ir „dangus davė lietaus, o žemė išželdino savo vaisių“! (Jokūbo 5:18)
Jeigu tu esi tėvas ar tarnauji krikščionių susirinkime vyresniuoju, drausmindamas galbūt mintyse smarkiai priešiniesi. Tačiau tokius žmogiškus jausmus būtina nuraminti įsitikinimu, jog drausminimas kartais reikalingas, ir kai drausminama su meile, tai „atneš taikingų teisumo vaisių“ (Žydams 12:11). Paklusnumas Jehovos įstatymams visada duoda pageidaujamų rezultatų. Mes, kaip ir Elijas, nuoširdžiai meldžiame, kad tie rezultatai būtų geri.
Jeremijo drąsa, nepaisant nusivylimo
Iš visų Biblijos rašytojų galbūt Jeremijas daugiausia rašė apie savo jausmus. Dar būdamas jaunuolis, jis nebuvo linkęs priimti savo paskyrimo (Jeremijo 1:6). Vis dėlto jis labai drąsiai skelbė Dievo žodį, nors susidūrė su smarkiu savo brolių — pradedant karaliumi ir baigiant paprastais izraelitais — pasipriešinimu. Tas priešiškumas kartais jam sukeldavo pyktį ir ašaras (Jeremijo 9:3; 18:20-23; 20:7-18, Brb red.). Buvo atvejų, kai jis buvo užpultas minios, sumuštas, pririštas prie stulpo, įkalintas, bauginamas mirtimi ir paliktas nuskęsti dumble tuščiame šulinyje. Kartais jam būdavo skaudi net Jehovos žinia; tai rodo jo žodžiai: „Mano viduriai, skauda mano viduriai, mano širdies jausmai sujudę manyje“ (Jeremijo 4:19).
Tačiau jis mylėjo Jehovos žodį, nes sakė: „Iš tavo žodžio man pasidarė mano širdies džiaugsmas ir pasigėrėjimas“ (Jeremijo 15:16). Bet kartu iš nusivylimo jis sušuko Jehovai: „Nejaugi Tu būsi man kaip apgaulingas upelis, kaip nepatikimas vanduo“ — upokšnis, kuris greitai nusenka (Jeremijo 15:18, Brb red.). Vis dėlto Jehova suprato jo prieštaringus jausmus ir vis jį palaikydavo, kad Jeremijas galėtų įvykdyti savo pavedimą (Jeremijo 15:20; žiūrėk ir 20:7-9, Brb red.).
Gal tarnyboje tu, kaip Jeremijas, kartais patiri nusivylimą ar priešiškumą? Pasitikėk Jehova. Visada laikykis jo vadovavimo ir jis atlygins tavo pastangas.
Jėzus jautė tą patį, ką ir mes
Didžiausias visų laikų pranašas buvo paties Dievo Sūnus, Jėzus Kristus. Nors jis buvo tobulas žmogus, bet savo jausmų neslėpė. Mes dažnai skaitome apie tai, ką jis jausdavo, — tai būdavo matyti iš jo veido ir jo reakcijos. Jėzų dažnai ‛apimdavo gailestis’, ir šį posakį jis vartojo veikėjams savo palyginimuose apibūdinti (Morkaus 1:41, Brb red.; 6:34; Luko 10:33, NTP).
Jis tikriausiai pakėlė balsą varydamas prekiautojus ir gyvulius iš šventyklos žodžiais: „Pašalinkite tai iš čia!“ (Jono 2:14-16, NTP) Į Petro patarimą „Būk gailestingas sau, Viešpatie“ jis griežtai atsakė: „Eik šalin, šėtone!“ (Mato 16:22, NW; 16:23)
Prie kai kurių jam artimų žmonių Jėzus buvo ypač prisirišęs. Apaštalas Jonas apibūdinamas kaip „mokinys, kurį Jėzus mylėjo“ (Jono 21:7, 20). Taip pat skaitome: „Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių“ (Jono 11:5).
Jėzus ir liūdėdavo. Matydamas, kokį sielvartą sukėlė Lozoriaus mirtis, „Jėzus pravirko“ (Jono 11:32-36). Atverdamas savo širdies skausmą dėl Judo Iskarijoto išdavystės, Jėzus pacitavo jaudinantį posakį iš Psalmių: „Tas, kuris valgė mano duoną, taikėsi mane sutrypti“ (Jono 13:18; Psalmių 40:10).
Net skaudžiai kentėdamas ant kančių stulpo, Jėzus parodė visą savo jausmų gilybę. Jis švelniai pavedė rūpintis savo motina „mokiniui, kurį mylėjo“ (Jono 19:26, 27, Brb red.). Pamatęs akivaizdžią vieno šalia savęs prie stulpo prikalto piktadario atgailą, Jėzus užjaučiamai pasakė: „Tu būsi su manimi Rojuje“ (Luko 23:43, NW). Staigų jausmų proveržmį jaučiame jo šūksme: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mato 27:46) O jo priešmirtiniai žodžiai rodo širdingą meilę ir pasitikėjimą: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Luko 23:46).
Kokį nuraminimą mums teikia visa tai! „Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet kaip ir mes visaip mėgintą [Jėzų], tačiau nenusidėjusį“ (Žydams 4:15).
Jehovos pasitikėjimas
Jehova niekada neapgailestavo dėl savo kalbėtojų pasirinkimo. Jis žinojo, kad jie ištikimi, ir, užjausdamas juos, nepastebėdavo tų netobulų žmonių silpnybių. Tačiau Jehova tikėjosi, kad jie įvykdys savo pavedimą. Jo padedami, jie galėjo tai padaryti.
Tad kantriai pasitikėkime mūsų ištikimais broliais bei seserimis. Jie, kaip ir mes, šioje daiktų sistemoje visada bus netobuli. Tačiau niekada neturėtume manyti, kad mūsų broliai neverti mūsų meilės ir dėmesio. Paulius rašė: „Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti“ (Romiečiams 15:1; Kolosiečiams 3:13, 14).
Jehovos pranašai jausdavo tą patį, ką ir mes. Vis dėlto jie pasitikėjo Jehova ir jis palaikė juos. Dar daugiau, Jehova davė jiems pagrindą džiaugtis — suteikė gryną sąžinę, savo palankumą, ištikimus juos remiančius draugus bei laimingos ateities užtikrinimą (Žydams 12:1-3). Taigi visiškai pasitikėdami glauskimės prie Jehovos imituodami tikėjimą senovės pranašų — vyrų, ‛kurie jautė tą patį, ką ir mes’.