Skaitytojų klausimai

Kiek ištikima krikščionė turėtų priešintis vyro inicijuojamoms skyryboms?

Įkūręs santuoką, Dievas pasakė, jog vyras ir žmona „glausis“ vienas prie kito (Pradžios 2:18-24). Dėl žmonių netobulumo daugelis santuokų patiria sunkumų, tačiau Dievas trokšta, kad sutuoktiniai vis tiek liktų drauge. Apaštalas Paulius rašė: „Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikintų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos“ (1 Korintiečiams 7:10, 11).

Šiais žodžiais pripažįstama, jog tarp netobulų žmonių kartais kuris nors iš sutuoktinių nusprendžia išsiskirti. Paulius, pavyzdžiui, sakė, jog išsiskyrę sutuoktiniai abu turėtų ‛likti nesusituokę’. Kodėl? Na, Dievo akyse jie tebėra susieti vienas su kitu. Paulius galėjo taip teigti, nes Jėzus yra nurodęs, kokios yra krikščioniškos santuokos normos: „Kas atleidžia žmoną — jei ne dėl ištvirkavimo [graikiškai por·neiʹa] — ir veda kitą, svetimauja“ (Mato 19:9). Taigi pagal Raštą, vienintelė skyrybų priežastis, dėl kurios galima nutraukti santuoką, yra „ištvirkavimas“, kitaip tariant, lytinis amoralumas. Pauliaus nurodytu atveju, matyt, nė vienas iš sutuoktinių nesielgė amoraliai, todėl, vyrui arba žmonai nusprendus negyventi kartu, Dievo požiūriu santuoka nutraukta nebuvo.

Toliau Paulius kalbėjo apie situaciją, kai tikrojo krikščionies sutuoktinis yra netikintis. Apsvarstykite Pauliaus nurodymus: „Jei netikintis nori skirtis, tegul atsiskiria. Tokiais atvejais brolis ar sesuo nėra susieti, nes Dievas yra mus pašaukęs santaikai“ (1 Korintiečiams 7:12-16). Kaip turėtų elgtis ištikima žmona, jei netikintis vyras ją palieka ir netgi siekia skyrybų įteisinimo?

Ji galbūt labiau nori, kad jis pasiliktų, tebemyli jį, jaučia jų abipusius emocinius bei seksualinius poreikius ir supranta, jog tiek jai pačiai, tiek jų nepilnamečiams vaikams reikia materialinės paramos. Be to, ji galbūt viliasi, jog laikui bėgant vyras įtikės ir bus išgelbėtas. Tačiau jei jis stengiasi nutraukti santuoką (dėl kokių nors nebiblinių priežasčių), žmona, pasak Pauliaus, gali ‛leisti jam atsiskirti’. Tas pats taikytina, jei, nepaisydamas Dievo požiūrio į santuoką, atsiskirti nori tikintis vyras.

Tokiu atveju jai galbūt reikės apginti save ir vaikus. Kaip? Ji norėtų likti savo mylimų vaikų globėja, kad ir toliau galėtų rodyti jiems motinišką meilę, ugdyti jų dorovingumą bei diegti puikiais bibliniais mokymais pagrįstą tikėjimą (2 Timotiejui 3:15). Skyrybos kelia grėsmę jos teisėms. Taigi, kad apgintų savo teises būti su vaikais ir būtų tikra, jog vyras bus įpareigotas remti paliktą šeimą, ji gali siekti, kad prireikus jai būtų deramai teisiškai atstovaujama. Vienose šalyse moteris, užprotestavusi skyrybas, gali pasirašyti dokumentą, sąlygojantį vaikų globą bei finansinę paramą, nesutikdama su vyro inicijuojamomis skyrybomis. Kitose tokių dokumentų pasirašymas reiškia, jog ji sutinka skirtis; taigi, jei vyras nusikaltęs svetimavimu, žmonos parašas reikštų, jog ji atsisako su juo gyventi.

Dauguma pažįstamų bei susirinkimo narių nežinos detalių, pavyzdžiui, ar skyrybos įvyko Rašto pagrindu. Todėl, norint išvengti nesusipratimų, žmonai būtų tikslinga (geriau raštu) apie tai informuoti pirmininkaujantįjį prižiūrėtoją bei kitą susirinkimo vyresnįjį, kad, anksčiau ar vėliau iškilus kokiam nors klausimui, faktai būtų žinomi.

Grįžkime prie Jėzaus aiškinimo: „Kas atleidžia žmoną — jei ne dėl ištvirkavimo — ir veda kitą, svetimauja.“ Jei vyras iš tikrųjų nusikalto seksualiniu amoralumu, tačiau norėjo likti susituokęs su savo žmona, ji (Jėzaus pateiktame pavyzdyje nekalta) turi apsispręsti, ar jam atleisti ir toliau dalintis santuokos patalu, ar atstumti jį. Jei žmona nori atleisti ir toliau gyventi su savo teisėtu vyru, taip elgdamasi ji netaps moraliai susitepusi (Ozėjo 1:1-3; 3:1-3).

Net jei neištikimas vyras siekia skyrybų, žmona galbūt nori atleisti ir susigrąžinti jį. Ar užprotestuoti skyrybas, pagal sąžinę bei aplinkybes tenka spręsti jai pačiai. Kai kuriose šalyse moteris, užprotestuojanti skyrybas, gali pasirašyti dokumentus, sąlygojančius vaikų globą bei finansinę paramą, nenurodydama savo sutikimo skirtis. Tokių dokumentų pasirašymas savaime neįrodo, kad ji jo atsisako. Tačiau kitur žmonõs, nesutinkančios skirtis, gali būti paprašyta pasirašyti dokumentus, kurie reikštų, jog ji sutinka su skyrybomis. Tokie pasirašyti skyrybų dokumentai aiškiai rodytų, kad ji atsisako gyventi su savo nusikaltusiu vyru.

Kad būtų išvengta galimų nesusipratimų, žmonai ir šiuo atveju būtų išmintinga susirinkimo atstovams raštu nurodyti, kas daroma bei kokių nuostatų laikomasi. Ji gali pareikšti sakiusi savo vyrui, jog nori jam atleisti ir būti jo žmona. Prireikus tai liudytų, kad skyrybų buvo siekiama prieš jos valią; užuot atstūmusi savo vyrą, ji vis dėlto buvo pasiruošusi jam atleisti. Jeigu žmona aiškiai pasako trokštanti atleisti ir išsaugoti santuoką, pasirašydama dokumentus, sąlygojančius vien tik finansinius bei globos klausimus, ji neatstumia savo vyro.a

Jei žmona įrodo atleidžianti net po skyrybų, tada nei ji, nei jos vyras nebūtų laisvi tuoktis su kitu partneriu. Jei ji — nekalta sutuoktinė, kurios pastangų atleisti nebuvo paisoma, — vėliau nusprendžia atsisakyti savo vyro dėl jo amoralumo, tada abu bus laisvi. Jėzus nurodė, jog nekaltoji pusė turi teisę taip nuspręsti (Mato 5:32; 19:9; Luko 16:18).

[Išnaša]