Krikščionys neturi laikyti paslapties!
„Aš viešai kalbėjau pasauliui. ... [Aš] nieko nesu kalbėjęs slapčia“ (JONO 18:20).
1, 2. Kokia yra Rašte vartojamo graikiško žodžio my·steʹri·on reikšmė?
GRAIKIŠKAS žodis my·steʹri·on Biblijos New World Translation of the Holy Scriptures vertime 25 kartus išverstas „šventoji paslaptis“ ir 3 kartus „paslaptis“. Paslaptis, pavadinta šventa, tikrai turi būti labai svarbi! Asmuo, kuriam suteikta privilegija sužinoti tokią paslaptį, turi jaustis labai pagerbtas, nes jis palaikytas vertu žinoti paslaptį, kurią žino Aukščiausiasis visatos Dievas.
2 Vaino žodyne Expository Dictionary of Old and New Testament Words patvirtinama, kad „šventoji paslaptis“ daugeliu atvejų yra tinkamesnis vertimas negu „paslaptis“. Apie žodį my·steʹri·on ten sakoma: „[Krikščioniškuosiuose Graikų Raštuose] jis reiškia ne kažką paslaptinga (tokia yra ang[liško] žodžio reikšmė), o nurodo paslaptį, kuri, būdama žmogui nesuvokiama, gali būti atskleista tik Dieviškuoju apreiškimu ir Dievo numatytu būdu bei laiku ir tik tiems, kurie apšviesti Jo Dvasios. Paslaptis paprastai reiškia paslėptas žinias; Biblijoje šis žodis vartojamas pavadinti apreikštą tiesą. Taigi su šiuo žodžiu ypač susiję terminai yra ‛išaiškinta’, ‛atskleista’, ‛paskelbta’, ‛suprasta’, ‛išplatinta’.“
3. Kuo pirmojo amžiaus krikščionių susirinkimas skyrėsi nuo tam tikrų slaptų religinių grupių?
3 Šis paaiškinimas parodo didžiulį skirtumą tarp pirmajame amžiuje klestėjusių paslaptingų religinių grupių ir tada dar neseniai įkurto krikščionių susirinkimo. Stojantieji į slaptas sektas dažnai būdavo surišami tylėjimo priesaika, kad neišduos religinių mokymų, o krikščionims niekada nebuvo tokių apribojimų. Apaštalas Paulius, tiesa, kalbėjo apie „slėpiningą... Dievo išmintį“, pavadindamas ją „paslėpta... išmintimi“, tai yra paslėpta nuo „šio pasaulio [„šios daiktų sistemos“, NW] valdovų“. Nuo krikščionių ji nepaslėpta, nes jiems ji buvo apreikšta per Dievo dvasią, kad jie galėtų ją viešai skelbti (1 Korintiečiams 2:7-12; palygink Patarlių 1:20).
„Šventoji paslaptis“ atskleista
4. Kas yra „šventosios paslapties“ centre ir kaip?
4 Jehovos „šventosios paslapties“ centre yra Jėzus Kristus. Paulius rašė: „[Jehova] padarė mums žinomą savo valios [„šventąją“, NW] paslaptį, kaip tai atitiko jo sumanymą, kurį jis buvo pasiryžęs jame įvykdyti, laikams visai suėjus: visa suvienyti Kristuje, kas danguje ir kas žemėje, jame!“ (Efeziečiams 1:9, 10, NTP) Paulius net dar tiksliau nurodė, kas yra „šventosios paslapties“ esmė sakydamas, jog būtina siekti „[„tiksliai“, NW] pažinti Dievo [„šventąją“, NW] paslaptį — Kristų“ (Kolosiečiams 2:2).
5. Kas įeina į „šventąją paslaptį“?
5 Tačiau tai dar ne viskas, nes „šventoji paslaptis“ turi daug aspektų. Tai ne tik Jėzaus kaip pažadėtosios Sėklos, arba Mesijo, atpažinimas; čia įeina ir Dievo jam skirtas vaidmuo įgyvendinant jo tikslus. Ta paslaptis liečia ir dangiškąją vyriausybę, Dievo Mesijiškąją Karalystę, kaip Jėzus paaiškino tardamas savo mokiniams: „Jums duota pažinti dangaus karalystės [„šventąsias“, NW] paslaptis, o jiems neduota“ (Mato 13:11).
6. a) Kodėl teisinga sakyti, kad „šventoji paslaptis“ buvo „nutylėta per amžinuosius [„ilgus“, NW] laikus“? b) Kaip ji buvo palaipsniui atskleidžiama?
6 Nuo pirmojo užsiminimo apie Dievo tikslą padėti pagrindą Mesijo Karalystei iki ‛[„šventosios“, NW] paslapties užbaigimo’ turėjo praeiti ilgas laikotarpis (Apreiškimas 10:7; Pradžios 3:15, Brb red.). Ji turėjo būti užbaigta įkūrus Karalystę; tai matoma sulyginus Apreiškimo 10:7 ir 11:15. Nuo pirmojo Karalystės pažado Edene iki paskirtojo Karaliaus pasirodymo 29 m. e. m. iš tikrųjų praėjo apie 4000 metų. Kol Karalystė buvo įkurta danguje 1914 metais, praėjo dar 1885 metai. Taigi „šventoji paslaptis“ buvo palaipsniui atskleidžiama per beveik 6000 metų laikotarpį. (Žiūrėk 16 puslapį.) Tikrai ne veltui Paulius kalbėjo apie „apreiškimą [„šventosios“, NW] paslapties, nutylėtos per amžinuosius [„ilgus“, NW] laikus, o dabar atskleistos ir... paskelbtos“ (Romiečiams 16:25-27; Efeziečiams 3:4-11).
7. Kodėl galime visiškai pasitikėti ištikimo bei protingo vergo klase?
7 Skirtingai nei žmones, kurių gyvenimas ribotas, Jehovos niekada neskubina laikas ir savo paslapčių jis neatskleidžia per anksti. Žinodami tai, mes neturėtume nekantrauti, jei tam tikri Biblijos klausimai šiandien nepaaiškinami tiek, kiek norėtume. Ištikimo bei protingo vergo klasės narių, įgaliotų aprūpinti krikščionių šeimyną maistu deramu laiku, kuklumas sulaiko juos nuo perdėto skubėjimo ir neprotingo spėliojimo apie tai, kas tebėra neaišku. Vergo klasės nariai stengiasi nebūti dogmatiški. Jie nuolankiai prisipažįsta, jog, aiškiai turėdami omenyje Patarlių 4:18, šiandien jie negali atsakyti į visus klausimus. Tačiau kaip džiugu žinoti, kad Jehova savo numatytu laiku bei būdu ir toliau atskleis paslaptis apie savo tikslus. Niekada neturėtume pasidaryti nekantrūs dėl Jehovos nustatytos tvarkos, neprotingai bandydami aplenkti paslapčių Atskleidėją. Kaip nusiraminame žinodami, kad šiandien Jehovos naudojamas kanalas taip nesielgia! Jis yra ir ištikimas, ir protingas (Mato 24:45, NW; 1 Korintiečiams 4:6).
Atskleista paslaptis turi būti paskelbta!
8. Iš kur žinome, kad „šventoji paslaptis“ turi būti paskelbta?
8 Jehova atskleidė krikščionims savo „šventąją paslaptį“ ne tam, kad jie ją laikytų paslaptyje. Ji turi būti paskelbta, kaip Jėzus ir nurodė visiems savo pasekėjams — ne tik keletui dvasininkų: „Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mato 5:14-16; 28:19, 20).
9. Kas rodo, kad Jėzus nebuvo revoliucionierius, kaip kai kurie tvirtina?
9 Jėzus neturėjo revoliucinių motyvų kurti pogrindinę šalininkų organizaciją slaptais tikslais. Robertas M. Grantas knygoje Early Christianity and Society rašė, ką gindamas pirmuosius krikščionis kalbėjo antrojo šimtmečio apologetas Justinas Kankinys: „Jeigu krikščionys būtų buvę revoliucionieriai, jie būtų slapstęsi, kad pasiektų savo tikslą.“ Tačiau kaip krikščionys galėjo slapstytis ir kartu būti kaip „miestas, kuris pastatytas ant kalno“? Jie neturėjo vožti savo žiburio po indu! Tad vyriausybei nereikėjo baimintis dėl jų veiklos. Tas rašytojas apibūdino juos kaip „geriausius imperatoriaus sąjungininkus palaikant taiką ir gerą tvarką“.
10. Kodėl krikščionys neturi slėpti, kas jie tokie?
10 Jėzus nenorėjo, kad jo mokiniai slėptų, jog yra vadinamosios religinės sektos nariai (Apaštalų darbai 24:14; 28:22). Neleisdami šiandien savo šviesai šviesti, sukeltume ir Kristaus, ir jo Tėvo, paslapčių Atskleidėjo, nepasitenkinimą ir nebūtume laimingi.
11, 12. a) Kodėl Jehova nori, kad krikščionybė būtų skelbiama? b) Kaip Jėzus parodė tinkamą pavyzdį?
11 Jehova ‛nenori, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų’ (2 Petro 3:9; Ezechielio 18:23; 33:11; Apaštalų darbai 17:30). Atgailaujantiems žmonėms gali būti atleistos nuodėmės, jeigu jie tiki išperkamąja auka Jėzaus Kristaus, kuris atidavė save kaip auką už visus, — ne už keletą, — kad „kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16). Labai svarbu padėti žmonėms žengti reikalingus žingsnius, kad per būsimąjį teismą jie galėtų būti palaikyti avimis (Mato 25:31-46).
12 Tikrosios krikščionybės negalima slėpti; ji turi būti skelbiama visais įmanomais būdais. Pats Jėzus parodė tinkamą pavyzdį. Vyriausiojo kunigo klausinėjamas apie savo mokinius bei mokslą, jis pasakė: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visuomet mokiau sinagogose ir šventykloje, kur susirenka visi žydai, ir nieko nesu kalbėjęs slapčia“ (Jono 18:19, 20). Kuris dievobaimingas asmuo, žinodamas šį pavyzdį, drįstų slėpti tai, ką Dievas liepė skelbti viešai? Kas drįstų slėpti į amžinąjį gyvenimą vedančio „pažinimo raktą“? Taip darydamas, žmogus būtų panašus į pirmojo amžiaus religinius veidmainius (Luko 11:52; Jono 17:3).
13. Kodėl turime skelbti kiekviena proga?
13 Tegu niekas niekada negalės pasakyti, kad būdami Jehovos Liudytojai mes slėpėme Dievo Karalystės žinią! Ar žmonės tą žinią priima, ar atmeta, jie turi žinoti, kad ji buvo paskelbta. (Palygink Ezechielio 2:5, Brb red.; 33:33.) Tad pasinaudokime kiekviena proga sakyti tiesos žinią visiems, kur tik ką sutinkame.
Kablys į Šėtono nasrus
14. Kodėl turime nesvyruodami kalbėti apie savo garbinimą?
14 Daugelyje šalių Jehovos Liudytojai vis dažniau atsiduria viešosios informacijos priemonių dėmesio centre. Kaip apie pirmojo amžiaus krikščionis, taip ir apie juos dažniausiai kalbama netiesa ir jie priskiriami prie tos pačios kategorijos kaip ir abejotinos religinės sektos bei slaptos organizacijos (Apaštalų darbai 28:22). Gal būname labiau puolami dėl savo atvirumo skelbiant? Žinoma, būtų neišmintinga ir ne pagal Jėzaus patarimą be reikalo veltis į ginčus (Patarlių 26:17; Mato 10:16). Tačiau naudingo Karalystės skelbimo darbo ir galimybės padėti žmonėms pagerinti savo gyvenimą nereikia slėpti. Taip garbinamas Jehova — jis išaukštinamas ir atkreipiamas dėmesys į jį bei jo įkurtą Karalystę. Dabar taip džiuginančiai atsiliepiama į Biblijos tiesą Rytų Europoje ir kai kuriose Afrikos šalyse iš dalies dėl to, kad ten dabar galima atviriau skelbti tiesą.
15, 16. a) Ką sukelia mūsų atvirumas bei dvasinis klestėjimas, bet ar dėl to reikia nerimauti? b) Kodėl Jehova įveria kablį į Šėtono nasrus?
15 Iš tikrųjų tas Jehovos Liudytojų skelbimo atvirumas, dvasinis rojus, kuriuo jie gėrisi, bei jų klestėjimas — ir pačių žmonių, ir materialiniu atžvilgiu — nelieka nepastebėtas. Nors tai patraukia nuoširdžiuosius, priešus gali atstumti (2 Korintiečiams 2:14-17). Tas klestėjimas galiausiai net paskatins Šėtono pajėgas pulti Dievo tautą.
16 Ar dėl to turėtume nerimauti? Pagal Jehovos pranašystę, užrašytą Ezechielio 38 skyriuje, ne. Joje pranašaujama, kad Gogas iš Magogo, tai yra Šėtonas Velnias, po Karalystės įkūrimo 1914 metais numestas į žemiškąją sritį, vadovaus Dievo tautos užpuolimui (Apreiškimas 12:7-9). Jehova taria Gogui: „Tu sakysi: Aš pakilsiu prieš šalį, kuri neturi sienų, ateisiu pas taikiuosius, kurie gyvena be baimės; visi jie gyvena be sienų, ir jie neturi nei užkaiščių, nei durų; kad plėštumei grobį ir imtumei išplėšas, kad tiestumei savo ranką prieš tuos, kurie buvo palikti ir paskui atstatyti, ir prieš tautą, kuri surinkta iš tautų, kuri pradėjo turėti nuosavybę ir gyventi žemės kalvoje“ (Ezechielio 38:11, 12). Tačiau 4-oje eilutėje (Brb red.) parodoma, kad Dievo tautai nereikia bijoti šio puolimo, nes tai Jehovos veiksmai. Bet kodėl Dievas leis — netgi sukels — totalinį puolimą prieš savo tautą? 23-ioje eilutėje skaitome Jehovos atsakymą: „Aš pasirodysiu didis ir šventas ir pasidarysiu žinomas daugelio tautų akyse, ir jie žinos, kad aš Viešpats [„Jehova“, NW].“
17. Kaip turime žiūrėti į artėjantį Šėtono puolimą?
17 Užuot gyvenę nuolatinėje baimėje dėl Gogo antpuolio, Jehovos tautos žmonės su viltimi laukia šio tolesnio Biblijos pranašystės išsipildymo. Kaip jaudina žinia, kad, leisdamas klestėti savo matomajai organizacijai ir laimindamas ją, Jehova įveria kablį į Šėtono nasrus ir veda jį bei jo karines pajėgas į sunaikinimą! (Ezechielio 38:4, Brb red.)
Atvirai kaip niekada!
18. a) Ką dabar pradeda suprasti daugelis žmonių ir kodėl? b) Kodėl reakcija į Karalystės skelbimą yra didelis paskatinimas?
18 Dabartiniais laikais Jehovos Liudytojai labai atvirai reiškia Biblija pagrįstas savo pažiūras, nors tai ir nepopuliaru. Dešimtmečiais jie vis perspėdavo apie rūkymo ir piktnaudžiavimo narkotikais pavojų, apie nuolaidžiautojiško vaikų auklėjimo pasekmes, apie pramogų, kuriose gausu neteisėto sekso ir prievartos, žalą bei kraujo perpylimo riziką. Jie taip pat nurodydavo evoliucijos teorijos prieštaringumus. Vis daugiau žmonių dabar sako, kad „Jehovos Liudytojai vis dėlto teisūs“. Jeigu taip atvirai neišsakytume savo pažiūrų, jie taip nereaguotų. Ir prisiminkime, kad tie jų žodžiai turi maždaug tokią reikšmę: „Šėtone, tu melagis; Jehova vis dėlto teisus.“ Kaip tai skatina mus ir toliau sekti Jėzaus pavyzdžiu ir viešai kalbėti tiesos žodžius! (Patarlių 27:11, Brb red.)
19, 20. a) Kokį pasiryžimą parodė Jehovos tauta 1922 metais ir ar tie žodžiai tebepritaikomi šiandien? b) Kaip turime žiūrėti į Jehovos „šventąją paslaptį“?
19 Jehovos tauta seniai suprato šią savo pareigą. Svarbiame 1922 metais vykusiame kongrese tuometinis Sargybos bokšto bendrijos prezidentas Dž. F. Rezerfordas sujaudino auditoriją tokiais žodžiais: „Būkite protingi, budrūs, veiklūs, drąsūs. Būkite ištikimi ir tikri Viešpaties liudytojai. Pirmyn į kovą, kol visi Babelės pėdsakai bus ištrinti. Toli ir plačiai skelbkite žinią. Pasaulis turi žinoti, kad Jehova yra Dievas, o Jėzus Kristus — Karalių Karalius ir Viešpačių Viešpats. Tai dienų diena. Štai Karalius valdo! Jūs esate jo viešieji atstovai. Tad skelbkite, skelbkite, skelbkite apie Karalių ir jo karalystę.“
20 Kokie reikšmingi buvo šie žodžiai 1922 metais, ir kaip jie dar reikšmingesni po 75 metų, kai Kristaus kaip Teisėjo ir Keršytojo apsireiškimas daug arčiau! Žinia apie Jehovos įkurtą Karalystę ir apie dvasinį rojų, kuriuo gėrisi Dievo tauta, yra „šventoji paslaptis“; ji per daug didinga, kad būtų galima ją slėpti. Jėzus pats aiškiai pabrėžė, kad jo pasekėjai, šventosios dvasios padedami, turi liudyti „lig pat žemės pakraščių“ apie jo svarbų vaidmenį įgyvendinant amžinuosius Jehovos tikslus (Apaštalų darbai 1:8; Efeziečiams 3:8-12). Būdami Jehovos, Dievo, kuris apreiškia paslaptis, tarnai, mes tikrai neturime nutylėti šios paslapties!
Kaip tu atsakytum?
◻ Kas yra „šventoji paslaptis“?
◻ Iš kur žinome, kad ji turi būti viešai paskelbta?
◻ Kas paskatins Gogą pulti Jehovos tautą ir kaip turime žiūrėti į tai?
◻ Ką kiekvienas iš mūsų turi būti pasiryžęs daryti?
[Rėmelis 16 puslapyje]
„Šventoji paslaptis“ laipsniškai atskleidžiama
◻ Po 4026 m. p. m. e. Dievas pažada atsiųsti Sėklą, kad būtų sunaikintas Šėtonas (Pradžios 3:15, Brb red.)
◻ 1943 m. p. m. e. Patvirtinama sandora su Abraomu; ja pažadama, kad Sėkla kils iš Abraomo (Pradžios 12:1-7)
◻ 1918 m. p. m. e. Gimsta Izaokas, paveldėtojas pagal sandorą (Pradžios 17:19; 21:1-5)
◻ Apie 1761 m. p. m. e. Jehova patvirtina, kad Sėkla kils iš Izaoko sūnaus Jokūbo (Pradžios 28:10-15)
◻ 1711 m. p. m. e. Jokūbas nurodo, kad Sėkla kils iš jo sūnaus Judo (Pradžios 49:10)
◻ 1070—1038 m. p. m. e. Karalius Dovydas sužino, kad Sėkla bus jo palikuonis ir karaliaus amžinai (2 Samuelio 7:13-16; Psalmių 88:36, 37)
◻ 29—33 m. e. m. Jėzus atpažįstamas esąs Sėkla, Mesijas, būsimasis teisėjas ir paskirtasis Karalius (Jono 1:17; 4:25, 26; Apaštalų darbai 10:42, 43; 2 Korintiečiams 1:20; 1 Timotiejui 3:16)
◻ Jėzus atskleidžia, kad su juo kartu ir kiti bus valdovai bei teisėjai, kad dangiškoji Karalystė turės žemiškų pavaldinių ir visi jo pasekėjai turi būti Karalystės skelbėjai (Mato 5:3-5, NTP; 6:10; 28:19, 20; Luko 10:1-9; 12:32; 22:29, NW; 22:30; Jono 10:16; 14:2, 3)
◻ Jėzus pasako, kad Karalystė bus įkurta nustatytu laiku ir kad tai liudys pasaulio įvykiai (Mato 24:3, NW; 24:4-22; Luko 21:24)
◻ 36 m. e. m. Petras sužino, kad nežydai irgi bus Karalystės bendrapaveldžiai (Apaštalų darbai 10:30-48)
◻ 55 m. e. m. Paulius paaiškina, kad Karalystės bendrapaveldžiai Kristaus dalyvavimo metu bus prikelti nemirtingi ir negendantys (1 Korintiečiams 15:51-54)
◻ 96 m. e. m. Jėzus, jau valdydamas savo pateptuosius pasekėjus, atskleidžia, kad iš viso jų bus 144000 (Efeziečiams 5:32; Kolosiečiams 1:13-20; Apreiškimas 1:1; 14:1-3)
◻ 1879 m. e. m. „Siono Sargybos bokštas“ (anglų k.) nurodo 1914 metus kaip ypač reikšmingus atskleidžiant Dievo „šventąją paslaptį“
◻ 1925 m. e. m. Sargybos bokštas paaiškina, kad Karalystė gimė 1914 metais; „šventoji paslaptis“ apie Karalystę turi būti viešai paskelbta (Apreiškimas 12:1-5, 10, 17)
[Iliustracijos 15 puslapyje]
Jehovos Liudytojai, kaip ir jų Vadovas Jėzus, viešai skelbia Jehovos Karalystę